Gintarė MARTINAITIENĖ

Mama, žmona, namų šeimininkė, Seimo nario Jono Šimėno padėjėja, tarybos narė, aktyvi saviveiklininkė, muzikantė, aktorė. Tai tik keletas epitetų apie šiandien garbingą penkiasdešimtmetį švenčiančią Violetą Simonavičienę. „Taip, yra dvi skirtingos Violetos. Kas mane pažįsta vienokią, visiškai nepažįsta kitokios“, - patikina visiškai kitame amplua atsivėrusi žinoma moteris. Tad jubiliejaus proga bandome pakalbėti po truputį ir apie viską, nes sutikimo pakalbinti Violetą laukėme daugiau nei metus...

Nuotr. Violeta teigė, kad iš anksto nesiruošia, ką pasakys žmonėms, tačiau jos nuoširdumas ir tikrumas pavergia klausytojus.

Nereikia viešumo

Į redakciją nuleista galva įėjusios V. Simonavičienės teiraujuosi, kodėl ji taip nenori kalbėti, juk papasakoti tikrai turi ką. Rajone moteris gyvena nuo 1985 metų, augina tris sūnus ir dukrą, dirba rajono taryboje, užsiima begale kultūrinių reikalų, dažnai matoma scenoje... Ir tik kartais, lyg netyčia, šmėsteli rajono spaudos puslapiuose. „Nereikia man to viešumo ar tarsi savotiško pasigyrimo. Save paviešinu tuo, ką darau“, - pokalbį pradeda Violeta. Pakalbinti šią moterį norėjome dar pernai, tačiau Violeta kategoriškai atsisakydavo, dalykiškai išsisukdavo ar tiesiog juokais nuleisdavo šį prašymą. O juk ši moteris aplinkinius žavi veiklumu, yra išskirtinė kalboje vis prasiveržia žemaitiška tarme, humoru, savitu ir kartais gal griežtokai, bet taikliai ištartu žodžiu. Tiesiog moteris, netelpanti savo rėmuose. Tačiau ar Violeta iš tikrųjų tokia ir yra? Iš pirmo žvilgsnio taip, tačiau pradėjus kalbėti atsiskleidė visiškai kitokia moteris. ,,Čia tikrai jūs?” – teiraujuosi. „Taip, yra dvi skirtingos Violetos. Kas mane pažįsta vienokią, visiškai nepažįsta kitokios“, - patikina V. Simonavičienė. Tad kokios tos Violetos ir kuri iš jų yra tikresnė?

 
Iš muzikės tapo agronome

Violeta turėjo charakteristiką ir daugelis aplinkinių manė, kad ji studijuos Konservatorijoje, tačiau nustebindama ją pažinojusius ir pati save, ji pasirinko studijas Žemės ūkio akademijoje. Kodėl? Pati nežino ir lig šiol negali paaiškinti. Tiesiog prabudo viduje, kaip sako, žemės genas, nors apie žemės ūkį neturėjo nė menkiausio supratimo. Juk buvo miesto vaikas. Pabaigusi mokslus, pagal paskyrimą 1985 atvyko į Šakių rajoną. Ne kartą V. Simonavičienė yra kalbėjusi, kaip ji išlipa iš autobuso ir atsiduria svetimame, nepažįstamame ir bauginančiame krašte. „Taip ir buvo. Tai buvo išbandymas. Pradėjau dirbti „Tiesos“ kolūkyje vyriausiąja agronome. Padavė viliuką, žemės planus ir krūvą traktoristų bei pasakė, kad jiems turėsiu vadovauti. Matydavau, kad jie manęs klausosi, bet iš pradžių nesupratau, kad jie klausosi mano kalbos (žemaitiškos tarmės – red.), bet ne to, ką aš jiems liepiu dirbti“, - gyvenimo pradžią rajone prisiminė Violeta. Taip kolūkyje prabėgo treji metai.

„O po to sugadino mano pavardę, figūrą ir atsisėdau namuose“, - juokavo pašnekovė. Gimė vienas sūnus, po pusantrų metų antrasis. Vadovaujančiai, visur nespėjančiai, skubančiai, aktyviai ir tarp žmonių pripratusiai būti Violetai tai buvo sunkus išbandymas. Ji buvo priversta atsigręžti į moteriškumą ir visiškai kitokias vertybes. „Turėjau galimybę pasitikrinti, kiek aš turiu kantrybės, kiek turiu jėgų keltis kiekvieną naktį prie vaikų bei dirbti namų ūkio darbus, kurie mūsų visuomenėje dažnai net neskaitomi darbais“, - kalbėjo V. Simonavičienė. Kadangi, kaip pati įvardijo, tas kritimas iš vieno etapo į kitą buvo sunkus, reikėjo kažko griebtis. Taip moters gyvenime atsirado įvairūs menai – pynimas iš vytelių, paveikslų gaminimas iš šiaudų, atvirukų gamyba iš gamtinių medžiagų ir panašūs dalykai. Jos darbai netgi būdavo vežami į užsienį, kur turėjo neblogą pasisekimą, nes tais laikais dar nebuvo tokios didžiulės pasiūlos. Be to, lig šiol keletas jų puošia Zanavykų krašto muziejaus sienas. „Tikrai niekada negalvojau, kad galėčiau tai daryti, tačiau mes daug ko nežinome, kol mums gyvenimas nesuteikia galimybės pabandyti“, - paaiškino Violeta. Bėgant laikui sugriuvo kolūkiai, ji su vyru ėmėsi ūkininkavimo, gimė dar vienas sūnus, vėliau dukra ir ją dar labiau visa tai pririšo prie namų. „Dvidešimt metų tiesiog prasėdėjau virtuvėje, tačiau tuomet prisigalvoji kitų dalykų. Investavau į aplinką, gėles. Mano pasaulis buvo mano kiemas. Aš tai susikūriau ir anksčiau mane pažinoję nepažino manęs tokios, kokia tuomet tapau“, - aiškino V. Simonavičienė. „Aš ir esu tikresnė namie, nes sugebėjau tame išbūti dvidešimt metų ir įžvelgti ne save, o aplink esančius žmones. Mama namie – neserga vaikai, neturi streso, nes žino, kad bet kuriuo metu grįžę namo ir atidarę duris ras mamą, brangiausią žmogų, kuri visada išties pagalbos ranką ir nereikės laukti kol ji grįš iš darbo ar padarys valgyti, nes aš jį nuolat gaminu ir gaminu daug. Vaikams tai suteikia komfortabilų augimą, bet mamai reikia su tuo susitaikyti, nes visi kiti gebėjimai lieka nuošaly“, - gyvenimo patirtimi dalijosi keturių vaikų mama. Atsigręžusi į praeitį ji susimąsto, kad galbūt galėjo padaryti karjerą, kažko daugiau pasiekti, tačiau šeima – didžiausia ir neįkainojama vertybė, kurios į nieką neiškeistų. „Didžiulis džiaugsmas, kai matai vaikų augimą moksle ir gyvenime. Aišku, kartais su šeimos nariais susitarti ir susikalbėti daug sunkiau nei su aplinkiniais, bet jie pirmoje vietoje. Jei nepalaikys šeima, nieko gyvenime nepadarysi“, - kalbėjo moteris.

Kai po dvidešimties metų, praleistų virtuvėje, kaip tikino pati Violeta, ji išlindo į visuomenę, daugelis teiravosi, ar čia ta pati Violeta, ta pati agronomė. „Galvojau, kad atidirbsiu šeimai ir užteks. Pasirodo, dar turiu atidirbti visuomenei. Tame dabar ir esu. Ne, neįsitraukiau, o buvau įtraukta“, - patikino pašnekovė. Ji ir dabar namų šeimininkė, aplinkos puoselėtoja, mama, žmona, tik šalia dar atsirado muzika, vaidyba, politika. Kaip viską suspėja? „Gal požiūris, niekada nesakau, kad kažko nepadarysiu. Niekada vakare nesigailiu, kad kažko nepadariau, nes jei nepadariau, vadinasi ir neturėjau. Neapkraunu savęs nereikalingomis mintimis, nes žinau, kad viskam skiriu tiek laiko, kiek man atrodo reikalinga“, - patirtimi dalijosi veikli moteris. Ji džiaugiasi vidine laisve ir tuo, kad gali daryti tai, ką nori ir viduje nesijausti suspausta, įpareigota. Tai – itin svarbu. Gal todėl ji nesuka sau galvos, kad galbūt ateityje liks be darbo, nes yra įsitikinusi, kad vis vien kažką veiks, kaip ir iki šiol veikė. „Gyvenimo metai namie, žiūrėjimas į kitus užaugino ir mane, tai duoda laisvę laisvai jaustis“, - visiškai kitaip nei įprasta kalbėjo Violeta. Pastaruoju metu ji mąsto apie tai, ką žmogaus gyvenime reiškia tyla, kas tai yra, kaip ją pasiekti – aplinkoj, savy. „Visur labai daug triukšmo, komunikacijų, informacijos. Žmonės jau to net nepastebi ir nepagalvoja apie tylą. Tylą mintyse, aplinkoje, ramybę. Tyla - prabanga“, - mintimis dalijosi pašnekovė. O ko daugiau jos pačios gyvenime? „Tylos“, - net nesusimąsčiusi atsakė moteris. Ji pasakojo, kad ten, kur ji būna, nėra nei televizijos, nei radijo. Tik tyla, ramybė, galbūt knygos, kurias skaityti be galo mėgsta. Nekalbėti tris dienas Violeta gali be jokio diskomforto. Jei kažkas nekalbina, sako būna, jog net nemato reikalo bereikšmiai taukšti.

O kur dar vaidyba, įsiliejimas į „Moterų klubo“ veiklą, dainavimas? Čia ji trykšta entuziazmu ir užsidegimu tuo, ką daro. „Nežinau iš kur tai. Turiu Dievo dovaną. Neprisiimu, kad tai mano. Man tai tiesiog duota ir tai pateikiu kitiems“, - apie saviveiklą savo gyvenime kalbėjo V. Simonavičienė. Nors dažnai ji kviečiama pagroti ar padainuoti įvairiuose renginiuose,  tačiau nė karto už tai neėmė jokio atlygio. Tikriausiai tai indėlis to, nes šiais metais „Aitvaro“ nominacija už savanorystę buvo įteikta būtent V. Simonavičienei. „Labai didžiuojuosi šiuo apdovanojimu. Man tai ypač svarbus įvertinimas“, – teigė nominantė. Ji įsitikinusi, kad kiekvienas iš mūsų turi įdėti savo indėlį į aplinką, visuomenę ir neskaičiuoti to pinigais, neklausti, kas iš to. Neklausdama, kas iš to, negalvodama, ką pagalvos aplinkiniai, ji vieno renginio metu tiesiog išgirdusi siūlymą užlipti ant scenos taip ir padarė. Nors draugės ragino sėdėti vietoje, Violeta pasisiūlė padainuoti. Vėliau buvo kalbančiųjų, kad ši renginio dalis suvaidinta, kad atlikėja galbūt buvo neblaivi ir pan. Moteris jautė, kad turi tai padaryti ir surizikavo. Padarė ir nuo scenos negali nulipti lig šiol. Kartais ji sako pati savęs nesuprantanti, pati save stebinanti, bet tokia ji yra ir paaiškinimo neturi. „Aš ne artistė, bet per vieną renginį turėjau persirengti ir transformuotis penkis kartus. Buvau reperė, senė, valytoja ir dar bala žino kas. Tai nelengva, bet kažkaip pavyko. Kaip? Nežinau“, - kalbėjo Violeta. Paklausta, kaip į jos veiklą žiūri šiais metais bakalauro laipsnį gausiantys du sūnus bei jaunesnieji, devintokas ir šeštokė, sako nežinanti, reikėtų klausti jų, bet jaučia, jog priima tokią, kokia ji yra. Ir palaiko.

Politika, kaip ir daugelis kitų veiklų moters gyvenime atsirado netikėtai. Ji buvo Seimo nario J. Šimėno padėjėja, talkino rinkiminiu laikotarpiu, vėliau buvo įtraukta į sąrašus ir, pelniusi pasitikėjimą, atsirado rajono taryboje. Visgi jai labiau priimtinas ne politinis, o kultūrinis gyvenimas, tačiau tai dar vienas etapas, kurį jai pasiūlė gyvenimas. V. Simonavičienė dirba opozicijoje ir sako, jog, priimant sprendimus, opozicija faktiškai bejėgė. „Daug ką politikoje tik stebiu, bet opozicija negali nieko pakeisti. Kad mūsų negirdi, negaliu sakyti, tačiau dauguma gali pasiekti faktiškai viską“, - apie darbą rajono taryboje kalbėjo pirmąją kadenciją joje dirbanti Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos narė. Visgi jai svarbiausia vidinė laisvė ir sąžinė prieš save, nes ji gali iš tikro, kada jai atrodo reikalinga, pasakyti tai, ką galvoja ir balsuoti „už“ ar „prieš“ tada, kai yra įsitikinusi savo teisingumu, o ne tuomet, kai taip daryti reikia, nes taip liepta.

Tikriausiai neįmanoma vienu straipsniu visko papasakoti apie Violetą, nes jos visur tiek daug. Visgi šiandien jos gimtadienis. Be to, sukakčių šiais metais buvo ir daugiau. Liepos 11 dieną Simonavičių šeima šventė Sidabrines vestuves. Tad kas atsigręžus į praeitį buvo sunkiausia per penkiasdešimt metų ir ko reikia, kad šeima nesubyrėtų ir neišsiskirstytų, kas šiais laikais ypač populiaru. „Sunkiausia, susitaikyti ir susitarti su savimi ir atsistoti ten, kur pastatė gyvenimas. Ar pavyko? Taip. Visuomet nori kažko daugiau, klausi, gal kažko nepadarei, bet nereikia graužti savęs, o reikia žiūrėti, ką būtent toje situacijoje gali padaryti geriausio“, - aiškino jubiliatė, nekurianti jokių ateities planų. Ji sako, jog yra iš tų žmonių, kuriems gyvenimas vis ką nors pasiūlo. Ką dar pasiūlys, parodys laikas. Svarbiausia, išlaukti ir žmoguje matyti tokį patį žmogų, kaip tu pats. O kokių savybių Violetoje yra daugiausiai? Ji sako, jog turi nemažai užsispyrimo, kantrybės, bet kaip ir kiti ir pyksta, ir verkia, ir juokiasi. Susimąsto, kad galbūt nėra pavydi, nemėgsta puikuotis, bet gal nežino, nes gyvenimas nesudarė situacijos, kad tai išryškėtų. Visgi nieko savyje ji neatsisakytų, nes tuomet būtų ne ji - gal per gera, gal per nuolaidi. „Tai, kaip dabar jaučiuosi, pasiekiau per emocijas, per save. Per visas emocijas, tarp jų ir pyktį, tačiau jei neturėčiau tų kitų savybių, gal jau sėdėčiau ant debesėlio. Tai žmogiška“, - paaiškino V. Simonavičienė, itin branginanti ryšį su žmonėmis. „Nesvarbu, ar tai šeimos nariai, ar aplinkiniai. Ryšys, sukurtas ir išlikęs per 50 metų yra auksinis jubiliejaus ryšys“, - teigė pašnekovė.

25 metus santuokoje išgyvenusios moters teiraujuosi, ko reikia, norint to pasiekti. Pradedu vardinti, ar tai menas, ar mokslas, ar nuolatinis taikymasis vienam prie kito. „Tik kantrybė. Jokių kitų receptų. Tik kantrybė“, - ne kartą pabrėžė daugiavaikė mama. „Kitokių nežinau. Juk neužsimerki. Tarpusavy gyvenant matai kiekvieną smulkmeną ir laikui bėgant tik dar labiau. Reikia tik kantriai pakelti, priimti. Kantrybė iš abiejų pusių. O šlifuotis reikia visą gyvenimą ir gal vis labiau“, - mintimis dalijosi Violeta. Ji įsitikinusi, kad išsiskirti – lengviausia išeitis, tačiau kaip gyventi, kad netektų išsiskirstyti – iššūkis ir išeitis. „Išeitis – sulaukti sukakties ir gauti 25 baltas rožes iš vyro. Tarp tų smulkmenų, kurios atneša ir pykčius, ir barnius, išsiteko ir gėlės. Tai išeitis“, - tikino V. Simonavičienė.