Už knygą kovojo visa tauta

 

Lietuvos istorijoje – juoŠiandieninėje demokratinėje valstybėje sklinda laisvas žodis. Jo galimybės – beribės. Todėl kasmet gegužės 7-ąją minima spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena mums primena: esame laisvi! Bet iki to, ką turime šiandien, teko nueiti sunkius kelius. Apie spaudos praeitį ir dabartį kalbėjomės su garbaus amžiaus Šakių šviesuoliais, ilgamečiais pedagogais Jonu ir Irena Augustaičiais. 

 

 

Lietuvos istorijoje – juoda 40 metų atkarpa, kurioje neturintis analogų pasaulyje reiškinys: kalbos, knygų leidybos, spaudos ir laisvo žodžio draudimas. Lietuviškos spaudos draudimo metais lietuviai įvairiausiais būdais priešinosi šiam draudimui: į kovą stojo knygnešiai. Į lietuviškų knygų spausdinimą užsienyje buvo aktyviai įsitraukę dvasininkai, gydytojai, spaustuvininkai, studentai, pavieniai žmonės, nacionalinio kultūrinio judėjimo bei knygų platintojų draugijos. Istorikai tikina, kad spaudos draudimo panaikinimas turėjo didelę įtaką Lietuvos valstybės ir modernėjančios jos kultūros atsiradimui bei raidai. Daugiau nei prieš šimtą metų Lietuvoje šis draudimas buvo panaikintas, tačiau XXa. Lietuvos spauda išgyveno ne pačius geriausius laikus.

 

Lietuvių kalbos puoselėtojas Jonas Augustaitis ir buvusi pradinių klasių mokytoja Irena Augustaitienė savo gyvenime yra taip pat skaudžiai susidūrę su žodžio laisvės varžymu. Kaip prisimena Šakių šviesuoliai, sovietmečiu lietuviška spauda buvo labai, oi labai užgniaužta. Tuomet neapdariai pasakytas žodis galėjo kainuoti tremtį į tolimas ir šaltas Sibiro platybes.

 

 

I. Augustaitienė prisimena vienos draugės likimą, kuri į Sibirą buvo ištremta už parašytą mintį savo dienoraštyje. Tuomet bene slapčiausios žmonių mintys būdavo išliejamos dienoraščiuose, kurie buvo labai slepiami ir saugomi nuo kitų. Dar ir dabar retkarčiais randama šių ištikimųjų sąsiuvinių, prabėgusio amžiaus liudininkų, kuriuose užfiksuoti kraupiausi praėjusių laikų įvykiai, to meto žmonių jausmai. Daug dienoraščių po Nepriklausomybės atgavimo buvo publikuota.

 

Partizaninis laikotarpis, šviesuolių akimis, taip pat turėjo didelės reikšmės lietuviškos spaudos ir laivės puoselėjimui ir išsaugojimui. “Mano jaunystė partizaniniu laikotarpiu praėjo. Partizanai kovojo už viską, kas lietuviška. Jiems tai buvo labai svarbu. Aš būčiau viską padarius, kad tik būčiau galėjusi padėti. Jų tas gyvenimas buvo labai žiaurus”,- prisimena I. Augustaitienė. Ji pasakoja, kad partizanams buvo brangu viskas, kas lietuviška. “Negali sakyt, kad jiems vien šautuvai ir kulkos rūpėjo. Partizanai buvo geri kūrėjai. Juk kiek daug partizanų prikurta patriotinių dainų. Aš pati rinkdavau jų dainas ir užrašinėdavau. Jų dainų buvau pririnkusi visą storą albumą. O tada tokius raštus turėti buvo labai rizikinga”,-pasakojo moteris.

 

Senoliai prisimena, kad praėjusio amžiaus viduryje jų namuose laikraštis irgi labai retas “svečias” būdavo. “Ir kultūringų žmonių vis tik labai mažai buvo... Žmonės labai mažai skaitydavo”,- pasakoja I. Augustaitienė.

 

 

Lietuvių spaudos atgimimas prasidėjo Sąjūdžio laikais. “Mes labai džiaugėmės, kada pamatėme, kad galim ką norim parašyti, ką norim pasakyti. Juk anksčiau, tai viską turėjai savy paslėpti. Ir jokiu būdu negalėjai išrėkt ką tu širdyje turėjai”,- kalbėjo I. ir J. Augustaičiai.

 

Tačiau I. Augustaitienė mato trūkumų ir dabartinėje spaudoje. Ji pastebi, kad joje išryškėja vulgarumas. Anksčiau tiek periodinė spauda, tiek knygos būdavę doroviškesnės. Jie pastebi, kad dabartinėje kalboje ypač išryškėjo svetimybės, kurių, jų nuomone, tikrai nereikia mūsų kalboje. Išsaugota lietuvių kalba, spauda ir knygos senoliams teikia džiaugsmą. Anot pašnekovų, kalba atskleidžia tautos unikalumą. I. ir J. Augustaičiai jaunimą ragina saugoti, džiaugtis ir tausoti turimą žodžio laisvę.

 

Specialiai gatvėje pakalbinta jauna mergina Saulena tikino, kad šiuolaikine spauda nelabai pasitiki. Ji mano, kad šiais laikais daugelis viešai skelbiamų dalykų yra nupirkti. Ir žodžio laisvė nėra tokia jau labai laisva... Taigi kova už žodžio laisvę nesibaigė su praėjusiu amžiumi.

 

Derėtų įsiklausyti ir pamąstyti apie Augustaičių prisiminimus. Galbūt tada vertinsime savąją kalbą, laisvą spaudą ir beribę pasirinkimo galimybę skaityti ir rašyti tai, ką nori. Kaip byloja vienas posakis, skaitymas protui – tas pats, kas fizinis lavinimas kūnui. Taigi būkime šviesi visuomenė, nepamirškime knygos, nepamirškime savo sielos.