Kudirkos Naumiesčio parapijos gyventojai, iki šiol neturėję šarvojimui skirtų patalpų, nuo šiandien su savo mirusiais artimaisiais gali atsisveikinti naujoje šarvojimo salėje. Ji, pasinaudojant europiniais pinigais, įrengta rekonstruojant Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios rūsį ir pritaikant jo sakralinę erdvę parapijiečių šarvojimo reikmėms. Grabnyčių dieną tikinčiųjų akivaizdoje klebonas Donatas Jasulaitis pašventino naująsias ritualines patalpas.

 

 

 

Mirties atveju Kudirkos Naumiesčio parapijos gyventojams tekdavo pasukti galvą, kur pašarvoti mirusį artimąjį. Vienintelė vieta, įsikūrusi gyvenamajame daugiabučiame name, buvo uždaryta ne tik todėl, kad neturėjo nei leidimo, nei higienos paso, reikalingo žmonių palaikų laikinam laikymui, paruošimui šarvoti ir šarvojimui, bet ir dėl ten gyvenusių žmonių skundų. Tą faktą tuomet patvirtino ir  Kudirkos Naumiesčio seniūnas Vincas Alfredas Puida, kuris teigė girdėjęs žmonių kalbas apie „ir vėl daugiabutyje smardinamus lavonus“. Liko vienintelė išeitis - mirusiuosius šarvoti namuose arba prašyti prieglobsčio Kultūros namų patalpose. „Visi supranta, kad tai ir ne išeitis, ir ne ta vieta, kur turėtų būti atsisveikinama su artimaisiais, - kalbėjo klebonas D. Jasulaitis. – Kol Kultūros namai buvo tvarkomi, patalkino naumiestietis Mindaugas Valaitis, priimdamas šarvoti į savo patalpas. Tai padėjo išspręsti ritualinių paslaugų nebuvimo Kudirkos Naumiestyje problemą.“

Pradėjus ieškoti išeities iš susidariusios situacijos, klebonui D. Jasulaičiui kilo mintis – bažnyčios rūsį pritaikyti parapijiečių šarvojimo reikmėms. Ši idėja patiko ne tik naumiestiečiams, bet ir paminklosaugos vertybių saugotojams, siekiantiems išsaugoti istoriškai ir kultūriškai svarbią bažnyčios dalį, išlaikyti autentiškumą. Taip buvo parengtas projektas, kurio tikslas – rekonstruoti architektūrinę vertę turintį Šv. Kristaus Atradimo parapijos bažnyčios 150,32 m2 rūsį, iki tol naudotą tik sandėliavimo reikmėms. Darbas laukė nemažas. Juk rūsys įrengtas po žeme. Jam reikalinga ir izoliacija, ir drenažas, ir vėdinimo bei šildymo įrengimas. Be to, Paminklosaugos departamentui primygtinai reikalaujant, buvo atlikti ir išsamūs bažnyčios rūsio archeologiniai tyrinėjimai. „Nors projektas pagal nustatytus terminus bus baigtas tik balandžio mėnesį, tačiau Kudirkos Naumiesčio seniūnijos gyventojams jau sudaryta galimybė su artimaisias atsisveikinti dvasinio susikaupimo vietoje, tam naudojant vaizdingą ir specialiai pritaikytą sakralinę erdvę, - teigė klebonas. – Liko tik iki galo sutvarkyti visus popierius, tačiau tai naudotis įrengtomis patalpomis netrukdo. Pirmiausiai žmogus, o po to visi kiti reikalai.“

Leidžiantis rūsio laiptais žemyn, atsiveria žadą užimantis vaizdas. Siekiant išsaugoti rūsio autentiškumą, sienų ir skliautų raudonų plytų paviršiai buvo tik nuvalyti ir atnaujinti, grindys išklotos natūralaus akmens plytelėmis, iki smulkmenų apgalvotas apšvietimas, nukreiptas daugiau į skliautus, nei į pačią patalpų erdvę, atvestas geriamasis vanduo. „Čia apgalvota kiekviena detalė. Nebuvo nereikšmingų ar nereikalingų dalykų. Pažiūrėkit, kokius šviestuvus, drabužių kabyklas, laiptų turėklus padarė kalvystės amatu besiverčiantys tėvas ir sūnus Pečkiai iš Vilkaviškio krašto. Kiekvienas daiktas tarsi meno šedevras. Šoninėse navose lietuvių ir lotynų kalbomis jų iškalti maldos žodžiai „Amžinąjį atilsį duok mirusiems Viešpatie“ tarsi apjungia visus laikus ir visus žmones. Čia galima prisiminti savo mirusiuosius, uždegti jiems žvakelę,“ - džiaugėsi rekonstruotomis ir subtiliai papuoštomis rūsio patalpomis klebonas D. Jasulaitis, aprodydamas ir šalia įrengtą poilsio patalpą, kurioje pasikartoja rūsio puošybos elemenentai ir praeities dvasia. Tai atspindi apgalvotai parinkti baldai, ypač autentiška restauruota senovinė indauja. Čia viskas iki smulkmenų pritaikyta žmonių patogumui.

Pasak klebono D. Jasulaičio, bažnyčios rūsį rekonstravo konkursą laimėjusi UAB „Statybos ritmas“, kuri be priekaištų atliko visus numatytus darbus ir sutilpo į projekto įgyvendinimui skirtas lėšas. 390 tūkst. 469 litai – tiek kainavo parapijos reikmėms skirtų patalpų įrengimas po bažnyčios skliautais. „Vadinasi, visi darbai buvo numatyti ir apskaičiuoti teisingai, - konstatavo bažnyčios klebonas, tvirtindamas, kad jomis galės nemokamai pasinaudoti visi, kam tik reikės. - Kainuos tik  elektra, nes ja ne tik apšviečiamos, bet ir šildomos, bei ventiliuojamos rūsio patalpos.  Jei dažnas besilankydamas šarvojimo patalpose skundžiasi, kad jaučia sunkumą, tai šioje vietoje viešpatauja ypatinga atmosfera, kurią sukuria specialiai prigesinta šviesa. Net velionio apšvietimas  (šviestuvą nukalė mūsų krašto kalvis Regimantas Stanaitis) akcentuotas daugiau į rūsio skliautus ir jų formą, o ne į mirusįjį, kuriam labiausiai reikia ramybės ir maldos. Pasak klebono D. Jasulaičio, toks sprendimas tarsi simbolizuoja tiesą, kad mirtis net ir būdama tokia sunki nėra pabaiga – apšviesti skliautai kviečia pakelti akis į viršų, mintimis pakilti į Dangų. Tai vienintelė rajone atsisveikinimo su mirusiaisiais vieta, įrengta bažnyčios rūsyje. Klebonas teigė, kad Vilkaviškio vyskupijoje tokias patalpas turi tik Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra, kur 1991 metais atstatant ant senosios katedros pamatų, iš anksto buvo  numatytas šarvojimo salės įrengimas. Toks bendruomeninės paskirties patalpų įrengimas itin svarbus vietos gyventojams, stokojantiems ritualinių paslaugų miestelio teritorijoje.