Gerai žinomas mūsų kraštietis, Lukšių Vinco Grybo gimnazijos informacinių technologijų ir fizikos mokytojas, rajono savivaldybės tarybos narys Antanas Burkšaitis praėjusį trečiadienį atšventė savo Jubiliejinį gimtadienį. Nors metų našta ne tokia jau maža, tačiau jo širdyje - dar ne ruduo.

 

 

 

„Taip jau gamtos duota, kad, kiek žmogui bebūtų metų, jis visuomet širdyje jaučiasi jaunas, net ir tada, kai kiti jau taip negalvoja, žiūrėdami į jį.  Nuo kokių 30 metų skaičiai pradeda prastėti, o  sulaukus 60 – ties pasidaro visai negražūs, bet prie jų po kurio laiko pripranti ir užsimiršti. Svarbu, kad pats jauti, jog širdyje – dar ne ruduo“, - juokavo A.Burkšaitis, kasdien gyvenantis tik šia diena, kuri jam atrodo svarbiausia ir vos ne pati lemtingiausia gyvenime. Pasak jo, ta diena praeina ir kita tampa vėl svarbesne, o visoje jų grandinėje sunku išskirti, kuri buvo pati sėkmingiausia ar pati blogiausia. Iš tiesų didelis menas sugebėti gyventi čia ir dabar -  nėra vakar, nėra rytoj, tik džiaugsmas ir rūpestis šia akimirka.  

Beveik 40 metų mokytojaujantis A.Burkšaitis galėtų didžiuotis  „Metų mokytojo“ titulu, pelnytai gautu už puikų mokinių paruošimą olimpiadoms, M.Rostopovičiaus fondo apdovanojimu už sėkmingą darbą su gabiais vaikais, Lukšių seniūnijos nominacija „Žmogus yra didis“, įteiktos už jaunosios lukšiečių kartos ugdymą informacinių technologijų srityje. Tačiau to nesureikšmina ir sako, kad tiesiog dirba savo darbą kaip ir bet kuris kitas žmogus. „Kai pamąstau apie savo padarytus darbus, pasitenkinimo savimi niekada nejaučiu, - prasitarė pašnekovas. – Į savo veiklą žiūriu kritiškomis akimis ir manau, kad visada buvo galimybė padaryti geriau. Stebuklų nepadariau ir nepadarysiu.“ Tačiau prasitarė, kad jam smagu prisiminti mokinius, kurie sėkmingai mokėsi mokykloje, vėliau įgijo geras profesijas ir šiandien mokytojui malonu, jog bendrom jėgom atlikti darbai jiems padėjo įsitvirtinti gyvenime.

„Mokinys ne indas, kurio tūrį reikia užpildyti. Tai fakelas, kurį reikia uždegti, - sako pedagogas. - Laikas keičiasi ir šiandien reikalavimai mokytojui žymiai didesni nei anksčiau, kai buvo daug formalesnis požiūris į mokymąsi.“ Pasak jo, mokytojai šiandien atsidūrė vos ne rinkos centre – mokiniai, jų tėvai ir visuomenė iš jų reikalauja daugiau apčiuopiamų rezultatų nei anksčiau. Be abejo, laikai keičiasi ir poreikiai kiti, tačiau A.Burkšaitis mano, kad tas požiūris į mokymąsi kartais perlenktas ir nesveikas, kai svarbu tik rezultatas, kuris žmogaus gyvenimą padaro psichologiškai skausmingu. Gal todėl, jo teigimu, mokinių požiūris į mokytojus labai skirtingas. „Vieni mokytojai linkę prie lengvesnės kasdienybės – tai vadinamieji popsai, o kiti – akademikai, mokantys tokių fundamentalių dalykų, kurie šiandien mažiau įdomūs, nes priskiriami prie  sausesnių mokslų, tokių kaip matematika, informatika, fizika, - tvirtino pedagogas. – Čia neina tiek žaisti, kaip su šokiais, muzika ar daile, čia vyksta sunki konkurencinė kova ir sugebėjimas įtikinti vaikus, kad ir mano mokomas dalykas yra svarbus ir reikšmingas, nors ir neatrodo patraukliai ir su juo  į sceną niekada neišeisi, neatrodysi taip įspūdingai.“

Pašnekovas prasitarė, kad vaikystėje apie mokytojo profesiją nė nesvajojo. Išėjo taip, kaip išėjo. „Pirmieji mano mokytojavimo metai mokykloje – buvo visiškas fiasko. Šiandien net galėčiau išleisti bukletėlį apie dešimt dalykų, kurių neturėtų daryti mokytojas, tačiau aš visus juos padariau. Kiekvienas protingas žmogus tikriausiai būtų metęs šį darbą ir uždaręs mokyklos duris visiems laikams, tačiau tada nespėjau apie tai pagalvoti, o po to įklimpau ir šiandien kito darbo dirbti nemokėčiau“, - atviravo A.Burkšaitis. Nepaisant pirmųjų mokytojavimo metų nesusipratimų, jo mokiniai sėkmingai dalyvauja ne tik šalies, bet ir tarptautiniuose konkursuose, olimpiadose. Jie yra pelnę bronzos medalius Baltijos šalių informatikos olimpiadoje Gdynėje (Lenkija) ir pasaulinėse informatikos olimpiadose Egipte ir Bulgarijoje.

Mėgstamiausias mokytojo užsiėmimas – sportas. Nuo vaikystės sportuojantis A.Burkšaitis sako, kad šiandien tai tapo bendravimu gryname ore minant dviračio pedalus arba važinėjantis su riedučiais. Tokį sportą jis pavadino – bendravimo kultūra. „Jaunystėje užsiėmiau profesionaliu sportu. Daugiausiai triatlonu. Respublikinėse varžybose kažkada buvau trečias, - pasakojo pašnekovas. - Sportas kaip narkotikai ar alkoholis, kai pradedi – negali sustot. Jis tampa savotišku įpročiu. Tada tampi tarsi kokios sektos narys – ieškai kompanijos ir bendraminčių. Kai kviečia pasivažinėti, negali atsakyti, nors kartais ir nenori, nes kitą kartą paprasčiausiai tavęs jau nekvies.“

Prakalbus apie politiką, A.Burkšaitis patikino, kad į ją papuolė atsitiktinai -  pavadino pažįstami. Tačiau šiandien situacija tokia, jog tam visai nelieka laiko. Para, deja,  turi 24 val., iš kurių 8 dar reikia pamiegoti, o pašnekovui norisi ir knygą paskaityti, ir teatre apsilankyti, kad pajustų, jog viskas gyvenime nėra taip svarbu, kaip atrodo. „Politikai reikia atsidėti, tad nemanau, kad esu tikras politikas, - atviravo jis. - Kai buvau jaunas, norėjau būti svarbus ir reikšmingas, siekiau, kad paskui mane sektų kiti. Tačiau šis noro būti populiariu etapas jau praėjo. Visiems negali būti gražus ir geras.“ Pedagogas mano, kad gyvenime nieko nereikia sureikšminti – jo nepakeis nei vienas įvykis, nei 100 tūkst. litų ar milijonas.  

Paklausus, kas per tiek nugyventų metų jubiliatui buvo svarbiausia, išgirsti nelabai tradicinį atsakymą. Tai ne profesija, ne šeima, ne pasiekimai, kaip įvardintų daugelis kitų žmonių. A.Burkšaičiui svarbiausia – sutikti žmonės, bendravimas, pilnakraujis gyvenimas. „Aš be galo džiaugiuosi sutiktais žmonėmis, ypač sėkmingais. Nors esu suvalkietis, tačiau jiems niekada nepavydžiu – mane traukia noras sužinoti, kaip jie to pasiekė, - tikino jis. - Todėl galima sakyti pripuolu ir vagiu, nusirašinėju, kopijuoju idėjas, kurias bandau panaudoti, pritaikyti ir savo gyvenime. Visada norisi turėti daugiau gerų savybių, tačiau žinau, kad jų neina rinktis. Kiekvienas pyktis ar nesutvarkytas santykis tarp žmonių brangiai kainuoja. Savęs į vatą nevynioju, tačiau nesu iš tų žmonių, kurie gyvena konfliktais ir jais mėgaujasi.“