Kai žmonėms nerūpi jų pačių ir jų vaikų likimas, pagalbos ranką jiems tiesia kiti. Visgi į tą ranką ne visuomet kabinamasi. Taip yra su Stukučių kaime, Griškabūdžio seniūnijoje, gyvenančia Virginijos Murauskaitės šeima. Savivaldybė, neapsikęsdama šeimos neveiksnumo, įpareigojo seniūniją, kad ši dar labiau „prispaustų“ šeimą ir padėtų suremontuoti apleistą būstą. Pačiai šeimai, kaip susidaro įspūdis, nelabai tai rūpi, nors pažadų keistis netrūksta...

 

 

V. Murauskaitei, turinčiai penkis vaikus, tarp kurių yra ir pilnamečių, kažkada buvo skirtos lėšos būsto įsigijimui. Už skirtus pinigus socialinės rizikos šeimai buvo nupirkta tvarkinga sodyba Stukučių kaime, Griškabūdžio seniūnijoje. Tiesa, dabar ji nė iš tolo neprimena tvarkingos. Stovėjęs svirnas jau sukūrentas, daržinė baigia sugriūti ir susmegti žemėn, o ir pačiame name žiojėja skylės, bebaigiantys iškristi langai užkamšyti skudurais, aplinka apleista. Viename iš kambarių, jei jį taip galima pavadinti, kiauros lubos ir pro didžiulę skylę šviečia dangus, langai neužsandarinti, tad per juos ir prilyja, ir prisninga. Virginijos, jos draugo ir penkių vaikų gyvenamos patalpos – du kambariai ir virtuvė. Tad kambariuose pagrindinis baldas - sukežusios ir paramstytos lovos. Stovi ir spinta, kuri kažkada buvo tvarkinga... Šeimos apsileidimas ir neveiksnumas piktina seniūniją, bet  rasti dialogą itin sudėtinga. Seniūnas Saulius Naumavičius pasakojo, kad nuo kovo mėnesio jie nesugeba susipjauti malkų, o ir sukirstos krūvelės niekaip į vidų neįstengia susinešti. Pirmiausiai seniūnui aiškino, kad malkas džiovina, vėliau, kad neturi kuro benzininiam pjūklui, tačiau jo pažadėjus iki šiol taip ir nesirodo. Užtat alaus „bambaliams“, kaip sako S. Naumavičius, visuomet atsiranda ir noro, ir pinigų įsigyti. „Žadėjome pagalbą. Tuo labiau, kad socialinės išmokos nemažos, būtų galima iš jų pataupyti. Sakėme, perkam cemento, plokštės ir tvarkom, bet tai sutinka, tai nesirodo...“, - neslėpdamas nevilties pasakojo seniūnas.

Praėjusią savaitę šeimą kartu su seniūnu bei socialinio darbo organizatore Liucija Maksvytiene aplankė rajono meras Juozas Bertašius, Socialinės paramos bei Vaiko teisų apsaugos skyrių specialistai. „Reikia imtis kardinalių priemonių, nes tokiame name gyvena tik dėl savo neveiksnumo. Net nesusitvarkė dokumentų, kad atsistotų į eilę socialiniam būstui. Reikia suremontuoti iki žiemos, kad vaikai nesušaltų, nes jei kas atsitiktų, kalti būtume mes“, - kalbėjo rajono vadovas. Tad pirmiausiai šeimai liepta susitvarkyti būsto nuosavybės dokumentus, ko neįstengia padaryti jau kelerius metus. „Užgarantavo, kad jau šią savaitę susitvarkys, bet panašiai vyksta keleri metai. Kiek galime, lipame ant kulnų“, - tikino seniūnijos socialinio darbo organizatorė. Tuomet, kaip teigė meras, būtų galima skirti paramą ir su seniūnijos pagalba aptvarkyti namą. „Patvarkius ten gyventi tikrai eina. Gal per viešuosius darbus seniūnijai viską pavyktų sutvarkyti. Manau, ir pinigų labai daug nereikės. Kelių tūkstančių turėtų užtekti“, - sakė J. Bertašius, pirmiausiai akcentavęs langų pakeitimą ar sutvarkymą, skylių užsandarinimą ir panašius remonto darbus.

Nors su rajono valdžios atstovais V. Murauskaitė kalbėjo maloniai, žadėjo susitvarkyti ir stengtis pasikeisti, pažadas truko neilgai. Penktadienį šeimą aplankyti nusprendėme ir mes, tačiau daugiavaikės motinos namuose neradome, o vienas iš namuose rastų vaikų pripažino, kad jos nėra jau antra para. Sūnus bandė ginti, kad mama esą kažkur uždarbiauja, gal gėlynus ravi, bet socialinio darbo organizatorei L. Maksvytienei tokie paaiškinimai tik kelia šypseną. Tuo labiau, kad moters gastrolės kartojasi dažnai. „Paskutinį kartą gastroliavo prieš savaitę, prieš tai irgi buvom radę neblaivią, bet vis sako, kad jau paskutinis kartas. Dabar, matyt, nesitikėjo, kad galime užsukti, nes šią savaitę jau du kartus lankėmės, tad po valdžios vizito ir „užšventė“, - mintimis dalijosi L. Maksvytienė. Tiesa, vakare V. Murauskaitė su draugu parsirado namo. Nors vyriškis išvydęs seniūnijos darbuotoją pasislėpė, nuo moters sklido alkoholio kvapas ir akivaizdžiai matėsi, kad ji po daugiadienių, Virginija bandė įrodinėti, kad ji negirtavo. Laimei, kaip svarsto specialistė, kad mažiausieji jau baigė aštuntą klasę, tad yra pakankamo amžiaus ir geba pasigaminti maisto, pabūti vieni. V. Murauskaitė nuolat raginama rūpintis vaikais, kurie jau buvo iš jos atimti, bet vėliau sugrąžinti, tačiau... „Kiek padėta, kiek patarta... Atrodo, tiesia pagalbos ranką, tik imk“, - apie šeimą kalbėjo socialinio darbo organizatorė.

Visgi gana daug pasako panašiose šeimose augančių vaikų pamąstymai, kai jų pasiteirauji apie ateities planus, perspektyvas, norus studijuoti. „Niekur nesimokysiu, nedirbsiu, o gyvensiu iš pašalpų“, - ne kartą tenka išgirsti. Ką gi, nors ir apgailėtina, bet tai mūsų visuomenės dalis.