Į klausimą, kam priklauso sodų keliukai, kas turi tvarkyti ir prižiūrėti miškovežių išklampotus sodininkų kelius, atsakymo ilgai nerado nei Šilgalių sodų bendrojoje gyvenantys žmonės, nei savivaldybė. Apie tai daug rašėme laikraščio „Draugas“ puslapiuose. Pasakojome apie rakinamą kelio užtvarą, atsiradusį dėl to, kad pavasarį patežusių kelių negadintų per sodus „riaumojantys“  miškovežiai, apie kelio ženklą, ribojantį sunkiasvorių automobilių eismą, kurio ir toliau daugelis miško vežėjų nepaiso, apie problematišką už sodo ribos gyvenančių žmonių privažiavimą prie savo sodybų, apie savavališką sodo keliukų užtvėrimą ir net apie sodų kelių perdavimą savivaldybės žinion. Galų gale paaiškėjo, kad sodo keliai lieka sodininkų nuosavybe ir visas su jais susijusias problemas jie turi spręsti patys.  Mat Vyriausybė iki šiol neparengė  praėjusių metų birželį mėnesį Seimo  patobulino Sodininkų bendrijų įstatymo lydimųjų teisės aktų, kuriuose būtų  atsisakoma mokesčių už bendro naudojimo žemę, o vidaus kelius, vandentiekio ir nuotekų sistemas būtų galima perduoti savivaldybėms.

Rajono valdžiai ne kartą teko spręsti užtverto kelio problemą, kai į savo sodybas negalėdavo patekti už sodo ribos sodybas turintys žmonės. 2006 metų gegužės pradžioje savivaldybės tarybos sudaryta komisija, kuriai vadovavo tuometinis mero pavaduotojas Elvydas Paliukėnas,  dėl savivaldžiavimo, t.y. kelio užtvėrimo, tik įspėjo, bet pinigine bauda Juozo Eizos nenubaudė.  2012 metų sausio mėnesį posėdžiavusios administracinės komisijos, sprendusios tą patį kelio užtvėrimo klausimą, pirmininkė vicemerė R.Rauktienė konstatavo faktą, kad reikia ne bausti, o spręsti pačią problemą. Beklaidžiojant įstatymų labirintais, paaiškėjo, kad leidimą, kas gali ar negali pravažiuoti sodo keliais turi duoti ne vienas žmogus, šiuo atveju Danutė Eizienė, bet bendru nutarimu visi sodininkai.  Toks leidimas pravažiuoti iki sūnui Valdui Antanaičiui priklausančios  sodybos Juozui Antanaičiui buvo duotas gegužės mėnesį vykusio visuotinio sodininkų susirinkimo metu. Leidimas leidimu, bet kaip privažiuoti, jei iš kelio liko tik takelis.

Aistroms įsisiautėjus, ne kartą į šį sodų bendrijos kraštą teko vykti policijos pareigūnams, dažnais svečiais tapo ir televizijos laidų žurnalistai. Dėl sprendimo, kuris pirmasis šovė į rajono valdžios, ir prie sodybų neprivažiuojančių gyventojų galvas - užpilti šalia kelio esančios kūdros kraštą, gegužės mėnesį čia lankėsi D.Eizienės  iškviesta TV3 laida „Gyvenimo kryžkelės“. Tad visai Lietuvai buvo parodyti dokumentai, kuriuose minėto bendro naudojimo kelio nėra, o už sodų ribos esančių sodybų savininkai turi savo privažiavimą per mišką. Tačiau šis jau tiek metų netvarkomas yra netinkamas važiuoti, todėl visi ir važiuoja per sodus. „Taip patogiau, nes čia rudenį – pavasarį sodininkai kelią patys paremontuoja, o žiemą nuvalo sniegą“, - teigė D.Eizienė.  Tuomet situaciją besiaiškinanti žurnalistė Edita suprato, kad kūdra čia gyvenantiems žmonėms  labai svarbi, nes sodų gyventojai vandentiekio neturi. Kai vasarą šuliniai išdžiūsta, juos gelbsti kūdra. Žmonės  tuo vandeniu ne tik daržus laisto, bet ir maudosi, skalbia skalbinius. Nors rajono savivaldybės meras Juozas Bertašius  „Gyvenimo kryžkelėms“ pažadėjo problemą spręsti nedelsiant, tačiau ji iki šiol vis dar neišspręsta.

Problemai „įsiskaudėjus“, pagalbos kreiptasi į kitą televizijos laidą. Šįsyk iniciatyvą parodė J.Antanaitis, į sodus iškviesdamas iš „24 valandų“ į „TV pagalbą“ persivardijusius žurnalistus, kurie iš LNK perėjo dirbti į TV3 televiziją. Dar prieš Žolinę atvykusi žurnalistė Gerda domėjosi susiklosčiusia situacija ir kalbėjosi su rajono savivaldybės mero pavaduotoja, kuri teigė atsidūrusi aklavietėje. Mat Marijampolės apylinkės prokuratūra jokio atsakymo nuo gegužės mėnesio dar nepateikė, o žemėtvarkininkai jai aiškina, kad tvora buvo užtverta teisėtai. Prokuroras Linas Frančiakas informavo, kad prokuratūra šio klausimo nesprendžia ir dar birželio mėnesį informavo savivaldybės administracijos direktorių Juozą Puodžiukaitį, kad pranešimą pagal kompetenciją persiuntė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.

Rugpjūčio 23 dieną Šilgalių sodų bendrijoje vyko visuotinis susirinkimas, kuriame dalyvavo šiek tiek daugiau nei 50 sodininkų ir „TV pagalbos“ žurnalistė Gerda. Ji ir pasiūlė sodininkams balsuoti ne už leidimą J.Antanaičiui privažiuoti iki sūnaus sodybos, bet už kūdros krašto užpylimą. Pasak žurnalistės, šį sprendimą palaikytų ir savo lėšomis atliktų rajono savivaldybė. Tai kitą dieną mums patvirtino ir pati R.Rauktienė. Tačiau sodininkai su tokiu problemos sprendimu nesutiko. Tada būtų galima reikalauti užversti ir kitų sodininkų išsikastas kūdras. Be to, visiems aišku, kad pilti žemes į vandenį beprasmiška – dabar padarysi krantą, o pavasarį jo jau nebeliks. Žmonės piktinosi, kad su sodų bendrija tvoros užtvėrimas nebuvo suderintas, kad nė vienas iš Eizų nedalyvauja susirinkime. „Siūlau išsiaiškinti, kas leido D.Eizienei užtverti tvorą į kelio pusę? – kalbėjo buvęs sodų pirmininkas Gediminas Jokūbaitis. - Juk nė vienas neturime teisės užtverti greta savo sodo ribos einančio keliuko? Kas būtų, jei visi taip pasielgtume? “ Įsiaudrinusi minia už kūdros krašto užpylimą nebalsavo. Pasigirdo balsai, siūlantys nuversti tvorą, jei jos statyba nebuvo suderinta sodininkų susirinkime. Tam pritarė visi susirinkime dalyvavę sodininkai. „Niekas negali užtverti kelių ir neleisti jais kitiems pravažiuoti“, - šaukė net ir tie, kurie patys šalia savo sklypo orui pabjurus užsitveria kelius, kad kiti nevažiuotų. „Ne tokias vilas buldozeriai nugriauna“,  - konstatavo faktą G.Jokūbaitis. Tačiau galiausiai, visiems nuėjus į vietą, to padaryti niekas nesiryžo.

 

Kiekvienas suprantame, kad situacija išties sudėtinga. Atsitikus nelaimei, iki sodybų, likusių už sodų ribos, privažiuoti negalėtų nei greitoji medicinos pagalba, nei gaisrinė. „Tokia situacija jau buvo, - prisiminė Šilgalių sodų bendrijos pirmininkas Antanas Masidunskis. - Kai Elenai Butvilienei prireikė medikų pagalbos, ją vaikai su karučiu turėjo atvežti iki sodų tvoros. Svarbiausias čia turėtų būti ne principas, o žmogiškumas.“ Pasak jo, kai matininkė lankėsi jo namuose, kalbėjo, kad yra pusės metro paklaida, tačiau kodėl buvo užtverti du metrai, kodėl viskas padaryta labai greitai, per vieną vakarą? Niekas atsakyti negalėjo. Be to, susirinkime nedalyvavo ir J.Antanaičio sūnus, kuriam priklauso už sodų ribos esanti sodyba ir kuriam, tikriausiai, labiausiai turėtų rūpėti, kaip tėvai į ją kartą per dieną papuola pamelžti karvės.  „Mano manymu, tai ambicijų karas, - konstatavo faktą pirmininkas. – D.Eizienei tiesiog nepatinka, kad žmonės pro šalį važiuoja, pro šalį eina. O kūdros mes nekasėme, kad galėtume ją paimti  ir užpilti, žmones palikti be vandens.“ Vasarą, kai išdžiūsta šuliniai, čia gyvenantiems žmonėms ir taip tenka patiems ieškotis, kas galėtų atvežti ir parduoti vandens.

Nacionalinės žemės tarnybos Šakių žemėtvarkos skyriaus vedėjas Algirdas Vaičiūnas patikino, kad tvora, žyminti D.Eizienės sklypo ribą, pastatyta teisėtai. „Išsyk mes irgi abejojome tvoros teisėtumu, - kalbėjo Žemėtvarkos skyriaus vedėjas. – Tačiau viską nuodugniai ištyrus, patikrinus geodezinius matavimus, pažeidimų  nenustatyta. Buvo atvykę ir Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojai iš Vilniaus, kurie patvirtino šį faktą.“ Pasak jo, apmaudu, kad žmonės nesupranta, jog ne D.Eizienė nori paimti kelią, o kad J.Antanaitis, vykstant kranto erozijai, jau kurį laiką važinėjo per jos sklypą. „Kai padarėme matavimus, mums atsivėrė akys. Gaila, kad žmonės nenori išgirsti, kad kelią padaryti D.Eizienės sklypo sąskaita yra ne tik nedora, bet ir neteisėta, - situaciją komentavo A.Vaičiūnas. – Privati nuosavybė yra šventas dalykas. Todėl, manau, kad sodininkų sprendimas – nuversti pastatytą tvorą,  yra absurdiškas. Visus klausimus reikia spręsti civilizuotai.“  Žemėtvarkos skyriaus vedėjas pripažino, jog reikalinga ir kūdra, ir kelias, todėl keista, kad šis klausimas taip ilgai vilkinamas savivaldybėje. Be to, jis stebėjosi, kaip rajono valdžia, matydama tokius prastus, beveik neišvažiuojamus sodininkų kelius ir tarnaudama žmonėms, negali nors kiek jiems padėti.

Sodai šiandien - baltos dėmės žemėlapyje. Iki šiol neaišku, nei kas tomis teritorijomis privalo rūpintis, nei koks jose gyvenančių žmonių statusas. Bendrijos likusios  tarp žemės ir dangaus, nei miestas, nei kaimas. Jei bendrija yra miesto teritorijoje, joje gyvenantys žmonės turėtų būti miesto gyventojai, tačiau taip nėra. Jei sodų bendrija yra ne miesto, o rajono teritorijoje, joje gyvenantys žmonės - kaimo gyventojai, tačiau tokių pat teisių jie neturi. Pavyzdžiui, kaimo bendruomenės gali gauti Europos Sąjungos lėšų projektams vykdyti - tuo rūpinasi savivaldybės. Sodų bendrijų gyventojai tokios paramos gauti negali. Yra žmonių, kurie nuolatos gyvena sodo bendrijos teritorijoje, tačiau į ES paramą pakeisti stogo šiferio dangą nauja jie pretenduoti negali - gali tik kaimo gyventojas. Tas pats ir su sodo keliais, su geriamu vandeniu, su nuotekų šalinimo sistema. Sodų bendrijos į jokius planus neįtrauktos - niekas ten nesiruošia už ES pinigus kokių nors infrastruktūrų tvarkyti, o ir savivaldybės to daryti neskuba. Sako, kad joms nepriklauso. Todėl visi neišspręsti klausimai tiesiog lieka kyboti ore.