Viešajame konkurse į direktoriaus postą dalyvavo ne tik R. Vasaitienė: buvę kolegos iš Zanavykų muziejaus jėgas skatino išbandyti kitą pretendentę – Liną Poškevičiūtę. Baigusi etnografijos studijas Vytauto Didžiojo universitete, kaip ir jos konkurentė, moteris konkurso nelaimėjo.

L. Poškevičiūtė tikino, kad pasitenkintų bet kokiu darbu muziejuje. Tačiau, anot jos, net atsilaisvinus etatams, čia darbo jai neatsiranda. „Man nerūpi karjera, aš tik ieškau darbo pagal savo išsilavinimą“,- guodėsi lukšietė, kurios „sąskaitoje“ trys diplomai. Be etnografijos L. Poškevičiūtė turi kultūros specialistės bei edukologės išsilavinimą.

Dar 2010 m. L. Poškevičiūtė kreipėsi į mūsų laikraštį prašydama išsiaiškinti, kodėl ji, iki tol pavadavusi vaiko priežiūros atostogų išėjusią R. Vasaitienę, negalėjo dirbti netikėtai atsilaisvinusiose kompiuterininkės pareigose. Tuosyk moteriai laikinai įsidarbinti pavyko. Tačiau kuris laikas ji vėl be darbo.
L. Poškevičiūtė Zanavykų muziejaus nepamiršo. Ji vis domėjosi čia esančiomis laisvomis darbo vietomis ir tikėjosi, kad įsidarbinti ankščiau ar vėliau pavyks.

 

„Šiais metais muziejuje atsilaisvino keli etatai, taigi direktorius V. Dėdynas man pažadėjo, kad nuo vasaros tikrai galėsiu pradėti dirbti. Ir buvusi kolegė, kuri išėjo į pensiją, sakė: „Linute, atlaisvinu tau vietą“,- guodėsi lukšietė.

Tačiau viskas pasikeitė, kai direktorius buvo pagautas vairuojantis neblaivus. „Jam buvo liepta atsistatydinti iš direktoriaus pareigų, tikriausiai. O mūsų direktorius nėra konfliktiškas. Dabar jam sustabdyti įgaliojimai. Birželio 1 – ąją dieną jau turėjau dirbti Zanavykų muziejuje, tačiau dar ir šiandien sėdžiu be darbo. Pati nežinau, iš ko gyvenu. Meldžiau, verkiau savivaldybėje, kad rastų man kokią vietelę, tačiau jie pasakė: „Kol kas iki rudens naujų žmonių nedarbinsime“. Tačiau tai buvo melas, mat neseniai sužinojau, kad muziejininkės pareigose įdarbinta „Valsčiaus“ redaktorės marti. Kiek žinau, dar laisva fondų saugotojos vieta, bet aš jau nieko nebesitikiu“,- atviravo L. Poškevičiūtė.

Buvęs muziejaus direktorius V. Dėdynas šiandien muziejuje dirba, tik jau ne direktoriaus pareigose. „Buvau pagautas išgėręs, bet tai buvo laisva diena, aš nedirbau. Tiesiog reikėjo žmogui sutvarkyt vietą... reikėjo atsikratyt... Aš tai ką čia. Tiesiog taip reikia ir viskas. Na ką čia šnekėt? Dar prisikalbėsiu, ko nereikia. Pas mus čia gili sovietika“,- tiek telefonu situaciją pakomentavo buvęs vadovas.

Tuo tarpu būsima naujoji Zanavykų krašto muziejaus direktorė R. Vasaitienė nusiteikusi labai pozityviai: „Sieksiu, kad naujoji muziejaus darbuotojų komanda būtų energinga, šiuolaikiškai, pozityviai mąstanti, nestokotų naujų idėjų. Turi būti visi matomi, energingi, kūrybingi, aktyvūs. Noriu, kad šiame darbe atsirastų galimybės kiekvienam realizuoti savo sugebėjimus ir kūrybiškumą.“

Apie konkrečius etatus R. Vasaitienė dar nekalba. „Kol kas aš negaliu nieko priimti į darbą, nes dar nesu patvirtinta vadove. Galiu pasakyti, kad reikėjo mums žmogaus ir priėmėm, nežinau, ar tai yra Giedrimės marti, ar ne marti, tiesiog yra archyvarė, labai jauna, labai energinga, labai pozityvi, labai tinkama šioms pareigoms, iš karto atėjusi asmens bylas sutvarkė. Problemų aš čia nematau. Kaip tik labai džiaugiamės turėdami puikią darbuotoją. Na, o kalbant apie kitus etatus, tai kol kas naujų darbuotojų neieškome, mes ir taip „prisiėmėm“ dirbti V. Dėdyną. Iš žmogiškumo tiesiog, suprantat, jam tik dveji metai liko iki pensijos. Dar reikės fondų saugotojos, specialistės etnografijai.“

Apie L. Poškeviūtę R. Vasaitienė teigė nuomonės neturinti. „Ką aš apie ją galiu pasakyt? Kai kreipsis, tada ir matysim, aš nežinau, kad jinai ieško darbo čia. Apie ją kaip darbuotoją neturiu jokios informacijos, visiškai, supraskite, jinai tik mane vadavo.

 Ką galiu pasakyti, buvo žmogus ir viskas. Jei kreipsis, tada ir galvosime. Kaip specialistės aš jos tikrai negaliu apibūdinti“,- epitetų gailėjo naujoji vadovė.

Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė pripažino, kad situacija sudėtinga. „Rudenį direktorė pradės formuoti savo komandą. Fondų saugotojo vietai turėtų būti rengiamas konkursėlis, kandidatų apklausa. Su Lina tai nežinau... Ji turėtų visur pasiteirauti to darbo. Aš ne prieš, kad ji čia dirbtų. Bet negalima priimti žmogaus vien dėl to, kad jis labai nori. Žinokit, norinčių dirbti muziejuje netrūksta, yra ir daugiau, kurie vis vaikščioja ir prašo darbo. Visų mes tikrai negalėsime įdarbinti, nors jie, beje, irgi yra su tinkamu išsilavinimu – istoriniu, etniniu. Pasirinkti, žinokite, yra iš ko. Kultūros centruose yra didesnė problema, ten darbuotojų trūksta, reikia vokalistų, instrumentalistų“,- pasakojo A. Kasparevičienė.

Vedėja teigė, kad apie L. Poškevičiūtės kompetenciją geriausiai galėtų pasakyti jos buvusi kolegė, būsimoji muziejaus direktorė R. Vasaitienė arba V. Dėdynas. „Aš manau, kad L. Poškevičiūtė, tikriausiai, yra tinkamos kvalifikacijos. Dėl aktyvumo, iniciatyvumo – kitas klausimas. Nebūtinai kalbant apie šį atvejį, tiesiog šiaip noriu pasakyti, kad būna, jog išsilavinimas neturi nieko bendro su darbo rezultatais. Naujoji muziejaus vizija yra ne sėdėti ir saugoti eksponatus. Muziejus turi būti gyva kultūros įstaiga. Darbuotojas turi būti veiklus, judrus, imlus“,- pasakojo Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja.

L. Poškevičiūtė turi nuomonę ir apie muziejaus kraustymąsi. „Dabar muziejaus laukia sunkus etapas – jis keliasi į Zyplius. Nežinau, kaip dirbs dvi tokios stiprios, tokios charizmatiškos asmenybės viename kieme: Cikana ir Vasaitienė?- samprotavo L. Poškevičiūtė. – Juk abiem reikės garbės, kaip pasidalins? Bet nereikia taip mąstyti, gal viskas bus gerai. Gal labai gražiai sutars ir bendradarbiaus. Tikriausiai, juk kitaip ir negali būti, juk visi turi orientuotis į bendrą tikslą. Bet kokiu atveju, aš labai linkiu naujajai vadovei sėkmės, aš tikiu jos energija, jos charizma, jos darbu. Rimutė paskutiniaisiais mėnesiais išties labai daug dirbo. Linkiu, kad jos misija ir vizija išsipildytų. Tuo pačiu labai noriu padėkoti buvusiam direktoriui V. Dėdynui. Tai labai išmintingas žmogus, geras vadovas, ačiū jam ir buvusiems kolegoms už palaikymą.“

Lina Poškevičiūtė teigia besijaučianti „labai labai maža“: „Esu beveik nematoma. Jėgų man suteikia Dievulis, finansiškai išgyventi padeda mama. Jei ne jos pensija – neįsivaizduoju, kas būtų. Dar pinigėlių gaunu nuvežusi kur nors bobutes, tai pas daktarus, tai į ligoninę. O norinčių, patikėkit, yra. Neapleidau savo mylimos etnografijos. Renku duomenis, rašau straipsnius. Už juos, tiesa, gaunu nedaug, vos keliasdešimt litų.Sunku man, tikrai sunku. Bet kažkaip išgyvenu. Paskaitau bažnyčioje skaitinius, o išeinant, žiūrėk, geras žmogus dvidešimt litų įkiša, padėkoja...“ – dėstė moteris.

„Nežinau, kaip yra, bet pastebiu, kad pradėjau traukti bėdų ištiktus žmones. Dabar bendrauju su vienu jaunuoliu, stengiuosi jį pagloboti, nuvežu į anoniminių alkoholikų susitikimus. Pakviečiu pas save žolės nupjauti, valgyti išverdu, dar tokią senučiukę pagloboju. Nežinau, kažkaip sukasi mano gyvenimas į kitą pusę, nuo to, ką baigiau, į socialinių problemų kamuojamus žmones. Kažkaip jie visi tiesiog lipte limpa prie manęs“,- pasakojo L. Poškevičiūtė.

Lukšietė džiaugiasi, kad dabar ją pakvietė vadovauti neįgaliųjų kapelai, čia ji jaučiasi reikalinga. „Nežinau, kodėl aš visa tai pasakoju, tiesiog man bent truputį lengviau, kai galiu kam širdį išlieti, nes jau taip sunku gyventi“,- sielvartavo L. Poškevičiūtė.