baneris leidinys

mazirskasAsta GVILDIENĖ
 
Pirmąjį Advento sekmadienį Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje su parapijiečiais atsisveikino beveik dvejus su puse metų čia klebonavęs egzorcistas Sigitas Bitkauskas. Į jo vietą Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila paskyrė Alytaus Šv.Angelų Sargų parapijos vikarą Vytautą Mazirską. Šiandien ir kalbiname jį, norėdami pristatyti laikraščio „Draugas“ skaitytojams.
 
Nuotr. Kunigas V.Mazirskas įsitikinęs, kad Dievas yra džentelmenas ir neateina ten, kur jo niekas nekviečia -  Jis stovi prie durų, beldžiasi ir laukia...
 
„Tiesioginių kalbinimų būti kunigu niekada negavau, - prisiminė Prienuose gimęs ir augęs kunigas V.Mazirskas. – Tačiau, einant dešimtus metus ir besiruošiant Pirmajai Komunijai, tuometinis  klebonas kunigas monsinjoras Juozas Užupis, kilęs iš Griškabūdžio parapijos, pakvietė mane patarnauti Šv.Mišiose.  Būtent tuomet ir prasidėjo mano, kaip tikinčiojo, kelias. Matydamas klebono pamaldumą ir atsidavimą, laikiau jį sau pavyzdžiu, tačiau nedrįsau kalbinti. Todėl, kai į mūsų parapiją atkėlė jauną kunigą Remigijų Veprauską, kuris man labai imponavo, pasikalbėjau su juo man rūpimais klausimais. Išgirdęs jo liudijimą, ir pats pirmą kartą susimąsčiau apie kunigystę.“

Pašnekovas prisiminė, kad, pradėjus patarnauti Šv.Mišiose, jam buvo leista pasirinkti liturginį drabužį – patarnautojo kamžą. Tuomet buvo atėjusi mada jas siūti iš medžiagos, skirtos dieninėms užuolaidoms. Būtent tokią kamžą  V.Mazirskas ir pasirinko. Parnešęs namo, ją padavė močiutei išskalbti. „Pamačiusi šį apdarą močiutė sušuko „Jėzau Marija...“, - prisiminė kunigas. – Kai mama paklausė, kas atsitiko, ji paaiškino, jog šį apdarą buvo pati pasiuvusi mano vyresniajam broliui, kai šis patarnavo Šv.Mišiose. Galbūt tai buvo tik sutapimas, tačiau aš šį faktą palaikiau savotišku ženklu.“

Kaip ir kiekvienam jaunam žmogui, V.Mazirskui teko gerai pasukti galvą, kokį kelią pasirinkti baigus vidurinę mokyklą. Būdamas gabus muzikai iš pradžių jis svajojo tapti vargonininku. Paskui svarstė apie tuomet labai populiarios socialinio darbuotojo profesijos pasirinkimą, tačiau vis tik pasirinko mokslus kunigų seminarijoje. „Žinau, kad tai tėvams atnešė didelį džiaugsmą, - atviravo kunigas. – Tačiau, vos tapęs kunigu, prašiau jų to nelaikyti labai didele garbe.“

„Devynerius su puse metų tarnavęs vikaru – kunigo padėjėju, aš praėjusių metų pabaigoje buvau paskirtas net dviejų parapijų – Griškabūdžio ir Barzdų – klebonu. Daugelis išgirdę šią žinią tai palaikė pakilimu karjeros laiptais. Žmonės vis linkę galvoti, kad kunigystė yra profesija. Aš nesiginčiju, pagarbiai nusišypsau, tačiau man  asmeniškai - tai yra pašaukimas, - tvirtino naujasis klebonas. - Todėl nesiliauju Dievo klausti: „Ar, Viešpatie, neapsirikai mane pašaukęs? Nevertas esu...“ Tačiau per maldą, Švento Rašto eilutę ar pokalbį su bičiuliu kunigu gaunu Jo atsakymą. Mane ypač sustiprina tie žodžiai, kuriuos Jėzus sakė apaštalui Petrui: „Nebijok. Nuo šiol jau žmones žvejosi...“ Paskaitę Bibliją galime pamatyti, kad savo pasekėjais Kristus renkasi paprastus, silpnybių turinčius žmones, kurie nėra kažkuo ypatingi.“

Kunigo V.Mazirsko įsitikinimu, pirmoji bažnyčia yra šeima. „Mano tėvai atėjo iš pamaldžių namų. Prieškario metais retas kuris buvo netikintis, - pasakojo jis. – Žmonės neišsigando ir pokaryje – daug buvo praktikuojančių. Tikėjimas būdavo įskiepijamas šeimoje. Tačiau dabar pasitaiko vis daugiau atvejų, kai žmonės Dievo iki savo gyvenimo pabaigos  taip ir neatranda.“

Kunigas įsitikinęs, kad Dievas yra džentelmenas ir neateina ten, kur jo niekas nekviečia. Prisiminkime eilutę iš Šventojo rašto: „Aš stoviu prie durų ir beldžiu. Jei kas atidarys, aš ateisiu...“ Ši akimirka atspindėta ir menininkų paveiksluose. „Kai pirmą kartą kunigas manęs paklausė, ar aš matau, kas ne taip viename iš tokių paveikslų, suglumau. Stovi Jėzus už durų ir beldžia... bet pats jų neatidaro, nes tose duryse nėra rankenos... Galvoju: „Dieve mano, gal tais laikais nei rankenų, nei spynų dar nebuvo...“. Pasirodo, rankena yra, tik ji pas mus iš vidaus įdėta. Visada turime galimybę rinktis: ar atidaryti duris ir įsileisti Jėzų į savo gyvenimą, ar ne. Tai buvo pats didžiausias mano atradimas.“  

Prakalbus apie laisvalaikį ir pomėgius, V.Mazirskas  prasitarė, kad pagrindiniu savo talentu laiko gebėjimą muzikuoti. „Nesu profesionalas, bet galiu ne tik giedoti, bet ir dainuoti, - pasakojo kunigas. - Tačiau vis tik man labiausiai patinka šlovinti Viešpatį. Pats išmokau groti pianinu, vargonais, akordeonu. Tiesa, akordeonu vienerius metus mokiausi groti muzikos mokykloje. Tačiau tuomet buvau dar tik paauglys. Žinot, ką tai reiškia. Vieną dieną noriu mokytis, kitą – jau nebe. Mečiau ir dabar truputėlį gailiuosi. Turiu ir gitarą, bet su ja galiu tik vieną giesmę paskambinti.“  

V.Mazirskas neslėpė, kad jam labai patinka folkloras ir jis šiek tiek pažįstamas su ansambliu „Nova“ iš tų laikų, kai vikaravo Kalvarijoje ir buvo ansamblio „Diemedis“ narys. Mat abiejų ansamblių vadovės - kolegės ir draugės, daug tarpusavyje bendradarbiavo ir bendravo. Jis prisiminė dalyvavęs net ir „Novos“ kūrybinės veiklos dešimtmetyje. Sakė tuomet dar pajuokavęs, kad galbūt ateityje turės laiko ir į šio ansamblio veiklą įsitraukti. Matyt, jo žodžiai tiesiai į Dangų nuėjo.

Kunigas džiaugėsi, kad iš savo šeimos atsinešė ir nuoširdumo dovaną. „Mama nuolat sakydavo „Vaikeli, būk nuoširdus“. Aš išmokau šią jos pamoką. Tai buvo visai nesunku, nes ir tėvai tokie buvo. Obuolys nuo obels netoli terieda..., - pasakojo jis. – Nebijau būti atviras ir esu tiek atviras, kiek jaučiuosi saugus. Aišku, dėl to esu ne kartą „degęs“. Turėjau ne vieną pamoką, nes buvau per daug atviras ten, kur nereikėjo. Tačiau, manau, kad būtent dėl šito savo bruožo aš daug žmonių pritraukiau prie Dievo.“ Ne veltui sakoma, kad paprastumas paperka. Vos atvykęs į Griškabūdį, klebonas savo pirmuosius žingsnius žengė į pačias svarbiausias miestelio vietas - seniūniją, mokyklą ir į kultūros centrą. Taip pat susitiko su bendruomene, kuri pakvietė drauge sutikti Naujuosius metus.  Matyt todėl nuolat besišypsantį, nuoširdžiai bendraujantį ir mokantį vertinti tai, ką turi, V.Mazirską žmonės dažnai vadina tiesiog kunigu Vytuku.

„Įsivaizduojate, Griškabūdžio parapijoje kunigauju dar tik pirmą mėnesį, tačiau bendruomenė man jau įteikė pirmąją nominaciją, - džiaugėsi klebonas, rodydamas molinę arklio pasagą su užrašu „Už bendradarbiavimą“. – Nesitikėjau. Tai man buvo labai didelis pamaloninimas.“ Žinodami apie didelę kunigų kaitą Griškabūdžio parapijoje, negalėjome nepasidomėti, kiek laiko V.Mazirskas čia kunigaus.  „Iki 2020 metų, - juokėsi jis. - Iš tiesų, nežinau. Tikiuosi, ne dvejus metus. Norėtųsi ilgiau čia pabūti.“

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos