Metams ritantis į pabaigą, įprasta perversti laikraščių komplektus, surinkti svarbiausius metų įvykius ir peržvelgti, kokios aktualijos nugulė į leidinio puslapius. Skaitau, kad pernai rašiau, jog praėjusieji metai buvo sunkūs, bet įdomūs – jau vadavomės iš karantino gniaužtų, įpratome prie tam tikrų apribojimų, tačiau dabar, rodos, ir to vargo bei nepatogumų nebuvo, o ir šiaip niekas nežinojome, ką pasiūlys ateitis.

Verbų sekmadieniu prasidėjusi didžioji Velykų savaitė sekmadienį pasieks kulminaciją, švęsime Prisikėlimą, tačiau tuo pat metu dažnas mintimis būsime su Ukraina – niekinama, kankinama, žudoma, prievartaujama. Tiesiog privalome rasti nusiraminimą, net popiežius ragina skelbti velykines paliaubas, tačiau visgi – koks kartais niekingas padaras yra žmogus...

Išties, gal ir nelabai šventiškos mintys, bet karo kontekste ir matant, ką daro rusijos padarai Ukrainoje, bet koks mandagumas grimzta į nebūtį. Nedetalizuosiu Bučos, Mariupolio ar bet kurios kitos vietovės skerdynių detalių, nes tik pavadinimai kiti, bet siaubas ir nužmogėjimas tas pats. Sužlugdyti žmonių likimai, paniekintos moterys, prievartaujami ir žudomi net kūdikiai, vaikai už nugaros surištomis rankomis iš skausmo klykiančių motinų akivaizdoje, nekalbant apskritai apie žmones – tiesiog vyksta taikios tautos genocidas. Ir kas visa tai sukėlė? Padarai, kurie galėtų būti vadinami žmonėmis. Kaip bebūtų, tuos padarus kažkas pagimdė, ko gero, kai kurie turi ir vaikų, žmonas, kurios, gali būti, jau sulaukė ar sulauks „dovanų“ iš Ukrainos – gal buitinės technikos, išmaniųjų įrenginių, vaikiškos avalynės, žaislų, gal net iš ukrainiečių spintų išneštų apatinių, iš ausų išplėšytų auskarų, nuo rankų nudraskytų žiedų ar kitų papuošalų, apšlakstytų krauju, ašaromis, sielvartu. Ir čia jau ne tik putinas, lavrovas ar šoigu...

Spalio 4-ąją visame pasaulyje minima Pasaulinė gyvūnų diena. Savaitgalį ne tik per rajoną, bet ir per visą Lietuvą nuvilnijo automobiliu vilktos kalytės istorija, tad vargiai būtų geresnė proga pasvarstyti apie žmogiškumą, pilietiškumą ir mūsų gebėjimą užjausti.

Net neabejoju, kad daugelio būsiu nesuprasta, tačiau...

Nors prognozių būta daug ir įvairių, tačiau, ko gero, daugelis svarstėme, kad realus ir toks nuožmus karas visgi nekils. Tačiau kilo. Žiaurus, draskantis širdį ir priverčiantis jausti beviltiškumą, nusivylimą, siaubą. Visgi karas ne tik žudo, jis ir vienija. Nors tos vienybės kaina tikrai per didelė.

Tiesiog ėmėme ir vieną rytą pabudome visai kitokioje realybėje. Realybėje, kai XXI amžiuje po miestų aikštes važinėja tankai ir kita karinė technika, bombarduojama, šaudoma, žudoma... putinas (mažąja raide rašau ne todėl, kad nemoku didžiųjų raidžių rašybos) paskelbė karą Ukrainai ir pasauliui. Vaikams tenka aiškinti, kas vyksta, kodėl Ukrainos vaikai ne su žaislais žaidžia, o nuo despoto režimo žūsta. Ukraina demonstruoja vienybę, o komikas Prezidentas – pavydėtiną ir pavyzdinę lyderystę, kai tuo tarpu ne vienas lyderis atsiskleidė it komikas. Štai gyvenimo ironija. Vakarai, pirmomis dienomis tik trypčioję vietoje, susivienijo, nors yra norinčių stipresnės, kietesnės pozicijos. Turbūt putinas to nesitikėjo. Bet aš ne apie tai. Norisi visoje šioje beprasmiškoje košėje įžvelgti kuo daugiau gero, nes net psichologai sako, kad tokioj nenormalioj situacijoj nenormaliai jaustis yra normalu.