Turbūt ne tik praėjusio savaitgalio, visos savaitės, bet ir kone viso mėnesio „vinimi“ galima įvardinti „Didįjį šeimų gynimo maršą“ – nesvarbu, kurioje barikadų pusėje bebūtum, šis renginys mažai kurį palieka abejingą. Jį palaikantys, jame dalyvavę mušasi į krūtinę esantys už tradicinę šeimą (o kas prieš ją?), kiti net nežino, kodėl prie maršo jungėsi, bet reikia, nes šeima – valstybės pagrindas, gražus renginys, tai negi liksi nuošaly, dar kiti visus šiuos kritikuoja, nesupranta ar stebi ir vertina, kas yra kas.

Praėjusį savaitgalį portalai bei socialiniai tinklai mirgėjo nuo publikacijų apie maršą, o atgarsiai  netyla iki šiol. Nesvarbu, kurią pusę palaikai, bet diskusijų – per akis. Įsijungė net muzikos atlikėjai, draudę šiame renginyje naudoti savo kūrinius, bet jų kurta muzika vis tiek skambėjo. Visgi kalbant apie patį maršą, ar tai ne puota bado metu, kai visa šalis vis dar karantine, kai nevyksta taip trokštami ir išsiilgti renginiai, mokiniai negrįžta į mokyklas ir galioja daugybė ribojimų? Bet šiam renginiui, tarsi pritaikant kitokias taisykles ir standartus, rinktis Vingio parke buvo galima... Ir žmonės plūdo į parką (tikrai gerokai viršijant numatytą dalyvių limitą), būriavosi, klausėsi kalbų ir dainų, o kaukės ar kažkokie atstumai liko užmaršty. Kita vertus, kaip neseniai per nuotolinį susitikimą kalbėjo buvęs ministras Aurelijus Veryga, visuomenė jau taip atbuko ir pervargo, kad nebegirdi reikalavimų. O gal ir nenori girdėti? Juk maršu norėta ne ko kito, o spjūvio dabartinei valdžiai. Tad jeigu jau spjauti, tai iš esmės. Ir ne tik valdžiai, bet ir likusiai visuomenės daliai. Suprask, vieni geresni už kitus, vieni jau pabudo ir keliasi, o kiti dar miega.
Ko gero, nesuklysiu įvardijusi, jog pagrindiniai pastarųjų dienų baubai yra Stambulo konvencija, taip pat „AstraZenecos“ vakcinos besikratantys pedagogai ir, žinoma, parašai dėl Laisvės partijos atstovo Tomo Vytauto Raskevičiaus pašalinimo iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų.

Ne, nesigilinsiu nei į pačią Stambulo konvenciją, nei į Žmogaus teisių komiteto pirmininko orientaciją. Dėl konvencijos – kiekvienas lai turi savo nuomonę pagal savo supratimą ir vertybines nuostatas, nors galima paminėti, kad Lietuva šį dokumentą pasirašė 2013 m., tačiau lieka viena iš šešių Europos Sąjungos valstybių taip jo ir neratifikavusi, o bandymai šį klausimą svarstyti Seime kol kas taip ir liko bandymais.
Ant slenksčio gražiausios metų šventės. Negaliu neparašyti paskutinio šiais metais žodžio nuo savęs, nes įprastai ši rubrika jus pasiekia mėnesio gale. Neparašyti negaliu, bet ilgai dvejojau, kokiomis mintimis su jumis, mieli skaitytojai, galėčiau pasidalinti. Rodos, norisi kažko gražaus, pozityvaus, dvasingo, bet laikmetis neeilinis, neeilinės bus ir šventės, galbūt ne pati pakiliausia ir visų mūsų nuotaika.

Neapsimetinėsiu ir nesakysiu, kad viskas puiku, nes taip nėra. Vargina karantinas, liūdina statistika, baugina kai kurių žmonių sąmoningumo stoka, nedžiugina, kad per šventes gyvai neapkabinsiu daugelio artimiausių žmonių ir nesusėsiu su jais prie bendro šventinio stalo. Bet tikrai nesiruošiu dėl to viešai verkšlenti. Bandau įžvelgti visame šiame chaose gerus dalykus. Šiais metais su vaikais kursime naujas tradicijas, nes nebus taip, kaip būdavo anksčiau. Nebus taip išsiilgtų močiučių, iš kurių viena šventinę dieną stovės ligoninėje akistatoje su pandemija ir kitais sergančiaisiais, nebus prosenelio, jau mintinai žinomų šeimos ritualų ar draugų būrio, tačiau viliuosi, kad neramus laikas kuo greičiau baigsis ir vėl visi vienas kito nebijodami susibėgsime.
Trečiadienį minėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Žinoma, dėl karantino ji irgi kitokia, tačiau mes negalime pamiršti sunkiai protu suvokiamo, kruvino istorijos fakto. Nesvarbu, ar karantinas, ar bėgantys metai, kurie tolina tragedijos įvykius, mes turime ir prisiminti, ir priminti.

„Holokausto liudininkų, kurie gali aktyviai dalyvauti šviečiant visuomenę apie Holokausto siaubą, lieka vis mažiau. Mirus paskutiniams įvykių amžininkams, visa atsakomybė išsaugoti visuomenės atmintį pereis jaunesnėms kartoms. Holokausto atmintis neturi tapti tik istorijos pamoka, kur svarbiausia – datos, vardai, vietos. Tai turi būti amžina žmogiškumo, moralės, vertybių pamoka, kuri turi sujaudinti ne tik protą, bet ir širdį“,  – trečiadienį kalbėjo virtualios diskusijos apie Holokausto atmintį „Kai nebelieka gyvų liudininkų“ iniciatorė, viena iš dalyvių, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Pastaruoju metu garsas apie kultūrinį gyvenimą rajone sklinda gana plačiai. Deja, belieka apgailestauti, kad ne pačiame pozityviausiame kontekste.

Nesinori darkart kalbėti apie iš pareigų atšauktą Šakių kultūros centro direktorių Raimondą Januševičių, tačiau būtent ši situacija gana plačiai nuskambėjo socialiniuose tinkluose, kai pasisakyti nevengė ir žinomi šalyje žmonės, o viešai prieinamą informaciją perspausdino bei viešino ne tik mūsų regiono žiniasklaidos priemonės. Asmeniškai sulaukiau net kolegų iš sostinės skambučių su retoriniais klausimais, kas gi čia pas mus dedasi. Vadinasi, girdi, mato, reaguoja, tik tas garsas toks nekoks. Tačiau tai tik paskutiniai įvykiai ir prisirpusi vyšnaitė ant gana nevykusio kultūrinio torto. Nesileisiu į šių peripetijų detales, nes ir taip šia tema prikalbėta į valias, tačiau norisi žvilgtelti į kultūrą rajone platesniąja prasme. Ir ta kultūra, manau, jau senokai pas mus podukros vietoje. O gaila...

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos