Rinkimai pagaliau baigėsi. Kodėl pagaliau? Nes jie kaip niekad įtempti, su daug emocijų, purvo ir praeities šmėklų šešėliais, nuo kurių eskalavimo dažnas pavargo, o atgarsiai netyla iki šiol.

Būtent pasirinkdami tam tikrą komunikacinę žinutę kandidatai bandė pasiekti rinkėją, tačiau visa kampanija, artėjant finišo tiesiajai, vis labiau virto etikečių klijavimu, o patys kandidatai –suvešėjusios nepagarbos liudininkai. Ir neišskiriant kažko konkrečiai. Rodės, tik ir ieškoma, ką dar ištraukti, ką dar paviešinti, kad tik pats atrodytum pranašesnis, skaidresnis, sąžiningesnis, geresnis ir visoks -esnis. Netrūko purvo ir socialiniuose tinkluose, kur žmonės vis drąsiau, deja, tačiau ir nekultūringiau reiškė savo nepasitenkinimą, neretai demonstruodami ir savo išprusimo lygį. Bet čia atskira tema.

Spalio 4-ąją visame pasaulyje minima Pasaulinė gyvūnų diena. Savaitgalį ne tik per rajoną, bet ir per visą Lietuvą nuvilnijo automobiliu vilktos kalytės istorija, tad vargiai būtų geresnė proga pasvarstyti apie žmogiškumą, pilietiškumą ir mūsų gebėjimą užjausti.

Net neabejoju, kad daugelio būsiu nesuprasta, tačiau...

Metams ritantis į pabaigą, įprasta perversti laikraščių komplektus, surinkti svarbiausius metų įvykius ir peržvelgti, kokios aktualijos nugulė į leidinio puslapius. Skaitau, kad pernai rašiau, jog praėjusieji metai buvo sunkūs, bet įdomūs – jau vadavomės iš karantino gniaužtų, įpratome prie tam tikrų apribojimų, tačiau dabar, rodos, ir to vargo bei nepatogumų nebuvo, o ir šiaip niekas nežinojome, ką pasiūlys ateitis.

Verbų sekmadieniu prasidėjusi didžioji Velykų savaitė sekmadienį pasieks kulminaciją, švęsime Prisikėlimą, tačiau tuo pat metu dažnas mintimis būsime su Ukraina – niekinama, kankinama, žudoma, prievartaujama. Tiesiog privalome rasti nusiraminimą, net popiežius ragina skelbti velykines paliaubas, tačiau visgi – koks kartais niekingas padaras yra žmogus...

Išties, gal ir nelabai šventiškos mintys, bet karo kontekste ir matant, ką daro rusijos padarai Ukrainoje, bet koks mandagumas grimzta į nebūtį. Nedetalizuosiu Bučos, Mariupolio ar bet kurios kitos vietovės skerdynių detalių, nes tik pavadinimai kiti, bet siaubas ir nužmogėjimas tas pats. Sužlugdyti žmonių likimai, paniekintos moterys, prievartaujami ir žudomi net kūdikiai, vaikai už nugaros surištomis rankomis iš skausmo klykiančių motinų akivaizdoje, nekalbant apskritai apie žmones – tiesiog vyksta taikios tautos genocidas. Ir kas visa tai sukėlė? Padarai, kurie galėtų būti vadinami žmonėmis. Kaip bebūtų, tuos padarus kažkas pagimdė, ko gero, kai kurie turi ir vaikų, žmonas, kurios, gali būti, jau sulaukė ar sulauks „dovanų“ iš Ukrainos – gal buitinės technikos, išmaniųjų įrenginių, vaikiškos avalynės, žaislų, gal net iš ukrainiečių spintų išneštų apatinių, iš ausų išplėšytų auskarų, nuo rankų nudraskytų žiedų ar kitų papuošalų, apšlakstytų krauju, ašaromis, sielvartu. Ir čia jau ne tik putinas, lavrovas ar šoigu...