Ko gero, nesuklysiu įvardijusi, jog pagrindiniai pastarųjų dienų baubai yra Stambulo konvencija, taip pat „AstraZenecos“ vakcinos besikratantys pedagogai ir, žinoma, parašai dėl Laisvės partijos atstovo Tomo Vytauto Raskevičiaus pašalinimo iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų.

Ne, nesigilinsiu nei į pačią Stambulo konvenciją, nei į Žmogaus teisių komiteto pirmininko orientaciją. Dėl konvencijos – kiekvienas lai turi savo nuomonę pagal savo supratimą ir vertybines nuostatas, nors galima paminėti, kad Lietuva šį dokumentą pasirašė 2013 m., tačiau lieka viena iš šešių Europos Sąjungos valstybių taip jo ir neratifikavusi, o bandymai šį klausimą svarstyti Seime kol kas taip ir liko bandymais.
Trečiadienį minėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Žinoma, dėl karantino ji irgi kitokia, tačiau mes negalime pamiršti sunkiai protu suvokiamo, kruvino istorijos fakto. Nesvarbu, ar karantinas, ar bėgantys metai, kurie tolina tragedijos įvykius, mes turime ir prisiminti, ir priminti.

„Holokausto liudininkų, kurie gali aktyviai dalyvauti šviečiant visuomenę apie Holokausto siaubą, lieka vis mažiau. Mirus paskutiniams įvykių amžininkams, visa atsakomybė išsaugoti visuomenės atmintį pereis jaunesnėms kartoms. Holokausto atmintis neturi tapti tik istorijos pamoka, kur svarbiausia – datos, vardai, vietos. Tai turi būti amžina žmogiškumo, moralės, vertybių pamoka, kuri turi sujaudinti ne tik protą, bet ir širdį“,  – trečiadienį kalbėjo virtualios diskusijos apie Holokausto atmintį „Kai nebelieka gyvų liudininkų“ iniciatorė, viena iš dalyvių, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Pastaruoju metu garsas apie kultūrinį gyvenimą rajone sklinda gana plačiai. Deja, belieka apgailestauti, kad ne pačiame pozityviausiame kontekste.

Nesinori darkart kalbėti apie iš pareigų atšauktą Šakių kultūros centro direktorių Raimondą Januševičių, tačiau būtent ši situacija gana plačiai nuskambėjo socialiniuose tinkluose, kai pasisakyti nevengė ir žinomi šalyje žmonės, o viešai prieinamą informaciją perspausdino bei viešino ne tik mūsų regiono žiniasklaidos priemonės. Asmeniškai sulaukiau net kolegų iš sostinės skambučių su retoriniais klausimais, kas gi čia pas mus dedasi. Vadinasi, girdi, mato, reaguoja, tik tas garsas toks nekoks. Tačiau tai tik paskutiniai įvykiai ir prisirpusi vyšnaitė ant gana nevykusio kultūrinio torto. Nesileisiu į šių peripetijų detales, nes ir taip šia tema prikalbėta į valias, tačiau norisi žvilgtelti į kultūrą rajone platesniąja prasme. Ir ta kultūra, manau, jau senokai pas mus podukros vietoje. O gaila...
Ant slenksčio gražiausios metų šventės. Negaliu neparašyti paskutinio šiais metais žodžio nuo savęs, nes įprastai ši rubrika jus pasiekia mėnesio gale. Neparašyti negaliu, bet ilgai dvejojau, kokiomis mintimis su jumis, mieli skaitytojai, galėčiau pasidalinti. Rodos, norisi kažko gražaus, pozityvaus, dvasingo, bet laikmetis neeilinis, neeilinės bus ir šventės, galbūt ne pati pakiliausia ir visų mūsų nuotaika.

Neapsimetinėsiu ir nesakysiu, kad viskas puiku, nes taip nėra. Vargina karantinas, liūdina statistika, baugina kai kurių žmonių sąmoningumo stoka, nedžiugina, kad per šventes gyvai neapkabinsiu daugelio artimiausių žmonių ir nesusėsiu su jais prie bendro šventinio stalo. Bet tikrai nesiruošiu dėl to viešai verkšlenti. Bandau įžvelgti visame šiame chaose gerus dalykus. Šiais metais su vaikais kursime naujas tradicijas, nes nebus taip, kaip būdavo anksčiau. Nebus taip išsiilgtų močiučių, iš kurių viena šventinę dieną stovės ligoninėje akistatoje su pandemija ir kitais sergančiaisiais, nebus prosenelio, jau mintinai žinomų šeimos ritualų ar draugų būrio, tačiau viliuosi, kad neramus laikas kuo greičiau baigsis ir vėl visi vienas kito nebijodami susibėgsime.
Antrasis rinkimų turas baigėsi. Pasirinko ir Lietuva, ir rajonas, nors šįkart šalies ir apygardos rinkėjų pasirinkimo prioritetai nesutapo. Visgi rajone rinkiminių nuotaikų spalvas gerokai nusodrino rinkimų išvakarėse priimtas mero potvarkis, kuriuo iš pareigų jis atšaukė Šakių kultūros centro direktorių, „valstietį“ Raimondą Januševičių.

Sakyčiau, tai įpylė gerą kibirą žibalo į ir taip plika akimi matomą ir gana nemenką „valstiečių“ ir konservatorių takoskyrą. „Valstiečiai“ pirmiausiai šią situaciją puolė išnaudoti politinės reklamos tikslais ir bent jau abejojančius rinkėjus truktelti savo pusėn. Kitų gal ir traukti nereikėjo, nes nusivylimas tokiu sprendimu krito ne tik ant mero pečių. Šešėlis krito ir ant visos partijos, o tokių rinkėjų, kurie balsavo ne „už“ kažkurį kandidatą, o „prieš“ vieną iš jų, irgi buvo. Nesiimsiu vertinti, kaip būtų klostęsi rinkimų rezultatai, jei nebūtų šio sprendimo, bet galiausiai kortos sukrito taip, kad Seime bus tiek G. Surplys, tiek šūvį į koją gavusi Irena Haase.

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos