Kad ir kas svarbaus pastaruoju metu vyko šalyje ar rajone, viską užgožė rinkimai. Jie praėjo, bet emocijų, vertinimų ir jų nagrinėjimo banga dar neatslūgo. Visgi galime pasidžiaugti, kad turime naująjį šalies vadovą ir pirmąją ponią, kurie šalį į šviesesnį rytojų ves artimiausius penkerius metus ir sukurs, kaip žadėjo, gerovės valstybę.

Visi spėjimai, kad turėsime itin intriguojančius rinkimus subliūško, nes žmonių pasitikėjimą pelnęs Gitanas Nausėda buvo akivaizdus lyderis nuo pirmųjų pradėtų skelbti rezultatų. Rinkimų naktis baigėsi, išaušo nauja diena, o su ja atėjo ir nauji iššūkiai. Naujajam šalies vadovui tikrai bus ką veikti, nes reikės ir komandą susiformuoti, stuburo tvirtumą parodyti, dėl Vyriausybės tartis ir apskritai susiprasti, kas yra kas, nes politinės patirties G. Nausėda neturi. Bet jo ramybė, nepartiškumas, matyt, labiausiai ir pakerėjo žmones. Žinoma, yra ir skeptiškai vertinančių, įtarinėjančių, turtus skaičiuojančių, tad įvairiausių panarstymų šiai prie viešumo ne itin pripratusiai šeimai dar teks atlaikyti. Bet susitvarkys.
Sekmadienį – Motinos diena, o štai antradienį – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Tai nepalyginamos dienos, kiekviena skirtingai svarbi ir reikšminga...

Galbūt pirmiau nuo profesinės šventės, mat taip jau sutampa, kad laikraštis „Draugas“ leidybos sukaktį minėjo balandžio 25-ąją, o štai ant nosies ir Spaudos diena. Tad ir norisi pakalbėti apie pačią spaudą. Kokia ji yra šiandien?

Akivaizdu, kad ji tikrai ne ta, kuri buvo persekiota, drausta, slaptai platinta. Šiais laikais menksta spaudos vaidmuo. Žinoma, niekur nedingsi, nes tokie laikai, elektroninė žiniasklaida vis labiau užmarštin stumia popierinį laikraštį.
Prabėgo dar vienas mėnuo. Kas aktualesnio ir įdomesnio įvyko? Mano vertinimu, prioritetų viršūnėn būtų galima rašyti pagaliau įvykusį Gelgaudiškio dvaro sodybos nuomos konkursą, kuris ypač socialiniuose tinkluose ir dabar kelia nemažai diskusijų bei aistrų. O kitas svarbus, daugeliui, deja, nelabai įdomus nenumaldomai artėjančių rinkimų klausimas.

Kodėl deja? Nes nemaža dalis rinkėjų balsuoja net nelabai žinodami – už ką. Kita dalis apskritai neina į rinkimus, nes nemato prasmės. Tad ir išrenka koks trečdalis rinkėjų už visus. Patiko Andriaus Kubiliaus „piktų rinkėjų“ apibūdinimas, kuriems priskiriami tie piliečiai, kurie nusivylę, jaučiasi nereikalingi, bet balsuoja. O už ką? Kaip sako sociologai, o tai rodo ir praktika, kad tokie žmonės dažniausiai renkasi naujus gelbėtojus, nesvarbu, kad jie užsiiminėja populizmu. O juk dažnas kaime gyvenantis net nelabai ir supranta, kad galbūt visai protingai atrodančio politiko lūpomis kalba netiesa. Klausimas, kaip atskirti, protingai pasirinkti. Štai čia uždavinys, kurį mums, atsistojusiems prie urnų, teks išspręsti...
Ko gero, ne be reikalo apie žodį bei jo galią yra daugybė posakių, nes žodis – galingas. Juo galima gydyti, žeisti, skatinti ar menkinti, griauti ir kurti.... Mūsų, žurnalistų, pagrindinė misija žodžiu informuoti. Tačiau šįkart norėčiau pasvarstyti ne tik apie tai...

Štai net Evangelijoje sakoma: „Pradžioje buvo žodis“... Kuriant valstybę taip pat būtent nesuvaržytas ir laisvas žodis buvo bei yra visa ko pamatas ir vertybė. Propaganda irgi aukštai vertina žodžio galią ir noriai naudojasi jos suteikiamomis galimybėmis, nes apgalvotai parinkti žodžiai gali paveikti masinę visuomenės sąmonę, pakreipti žmogaus pasaulėžiūrą. Ne paslaptis, kad dažnas kur kas audringiau reaguoja į piktus, bet ne į gerus žodžius. Net patarlė sako: „Gerą žodį vienas girdi, o piktą šimtai.“ O kur dar įvairūs mėginimai įstatymų pataisomis riboti žurnalistų veikimo laisvę. Kodėl? Ogi todėl, kad žodis galingas...
Adventas skaičiuoja paskutines dienas, o mes lekiam kaip išprotėję, planuojame, skubame, nespėjame... Kaip ir kasmet, tik išgirdus žodį Kalėdos viduje tarsi įsijungia kažkoks pagreitis su nuolatiniu priminimu, kad tik viską spėti, kad tik spėti! O viskam pasibaigus atsikvepiame su palengvėjimu – pagaliau baigės. Argi nekvaila?

Manau, kad kvaila. Ir dar kaip. Bet kaip kitaip, kai esame taip įsisukę į darbus, kasdienius rūpesčius ir nuolatinį nespėjimą ne tik prieš šventes. Mes jau nemokame kitaip. Kai kurie iš mūsų mokomės mažiau skubėti, atsipalaiduoti, skirti laiko sau ar tiesiog paprasčiau žiūrėti į vis labiau išprotėjantį pasaulį. O tame išprotėjusiame pasaulyje esame mes, taip pat iš proto besikraustantys žmonės ir darantys tą pasaulį tokį. Absurdas, ką?
46

Reklama


margiskiu dvaras

draugas vasara

Olerex Pitstop188

traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Mūsų draugai

 

srtfondas

 

 

 

 

 

 
 
 
futbolas
 
 
paluobiai
 
 
 gustainiskiu namai
 
festivalis
 
 
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos