1962-ųjų balandžio 25d. trečiuoju pavadinimu išėjo Šakių rajono laikraščio „Draugas“. Su skaitytojais šiuo pavadinimu esame beveik 56-erius metus. Leidybos sukaktis dar solidesnė – apie 73-ejus metus. Tad kokie mes esame šiandien?
Nuo 1945-ųjų buvo pradėtas leisti laikraštis „Tikruoju keliu“, 1950 m. laikraštis išėjo nauju „Socialistinio kelio“ pavadinimu, o štai 1962-ųjų balandžio 25 d. jau trečiuoju pavadinimu išėjo pirmasis laikraščio „Draugas“ numeris. Ko gero, būtent dėl tokios pradžios ir dabar kartais „Draugui“ klijuojama komunistinio, partinio laikraščio etiketė. Tačiau kiek galima?! Tuo metu buvo tokia santvarka, tokie laikraščiai ėjo daugelyje regionų. 2000m. spalio 25 d. „Draugą“ nupirko vienintelis UAB „Daugtaškis“ akcininkas Vytas Januškevičius, tad nuo to laiko praėjo kone dvidešimtmetis, o šleifas tebesivelka ir neigiami atspalviai vis išnyra vienu ar kitu pavidalu. Visgi manau, kad nėra mūsų visuomenė tokia neišprususi ir nemąstanti, kad nesuprastų, kas yra kas.
Net psichologai sako, kad su primestomis rolėmis bei etiketėmis nėra lengva gyventi. Sakoma, kad nereikėtų ir kitiems jų užmetinėti. Nematau reikalo aiškintis, tiesiog jaučiu pareigą pasakyti, kad seniai esame nuo niekieno nepriklausomas, jokios srovės mūsų leidiniui nedaro įtakos. Ar buvo norinčių tai daryti? Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebuvo...
Leidinį leidžia jaunas, žingeidus kolektyvas. Taip, kartais padarome klaidų, bet turbūt tik nedirbantys ir neinantys į priekį neklysta. O kad spaudos puslapiuose nugulę įvykiai, užfiksuotos akimirkos bei išsakytos mintys svarbios, turbūt niekas nepaneigs. Bet ar ne todėl, kad tai, kas sudėta spaudos puslapiuose, ir yra nesuvaržyta ir laisva? Ar ne čia ir yra atsakymas? Laikraščio pavadinimas „Draugas“ bėgant metams įgavo visai kitokią prasmę ir tapo dažno rajono gyventojo palydovu, informacijos šaltiniu, draugu.
Pastaruoju metu gana nemažai dėmesio spaudoje pateiktoms publikacijoms skiria ir rajono valdžia. Buvę, kad konkrečias citatas meras cituoja spaudos konferencijoje, akis yra užkliuvusi už žymekliu sužymėtų ant darbo stalo padėto leidinio eilučių... Ką gi, vadinasi, skaito, vertina.
Etikos komisijoje neseniai nagrinėta situacija dėl tarybos nario Mindaugo Tarnausko pasakytų ir taip pat laikraščiuose užfiksuotų žodžių. Buvo prašyta net garso įrašų, kad komisijos nariai įsitikintų, ar išspausdinti žodžiai teisingi. Pats M. Tarnauskas patikino, kad savo žodžių neišsigina, aiškino, kad nekvestionuoja žiniasklaidos darbo, nors ne visada patinka, ką perskaito laikraščiuose. Bet ir rašome ne tam, kad kažkam patiktume, o tam, kad informuotume, supažindintume. Kiekvieno teisė spręsti ir vertinti, priimti, piktintis.
Norėčiau pasidžiaugti, kad tai, ką mes darome, yra svarbu ir reikšminga. Apie tai pamąstyti verčia ne tik artėjanti laikraščio sukaktis, bet ir gegužės 7-ąją minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Manau, kad esame kaip niekad laisvi. Visomis prasmėmis. Kaip niekad laisvai galime reikšti savo poziciją kaip piliečiai. Ir tai, džiaugiuosi, gebame daryti vis drąsiau. Tampame vis pilietiškesni. Drįstame pasakyti, kas mums nepatinka. Spaudos laisvė yra vienas iš pagrindinių valstybės demokratiškumo kriterijų. Aš džiaugiuosi ir tuo, kad gimiau tokiu laiku, kai nereikėjo pajusti suvaržyto žodžio, priespaudos. Bet labai vertinu nueitą kelią to link. Tad vertinkime tai, ką turime.
Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 29 (8946)
Dalė iš Griškabūdžio:
