Paskutines dienas skaičiuoja pirmasis rudens mėnuo, nors ne apie orus ir metų laikus pakalbėti noriu. O apie skustagalvius Seime, kurie vis kvailesniais būdais primena apie save ir verčia jausti gėdą bei darkart susimąstyti: tai kas gi valdo mūsų šalį?
Gal ir nepasakysiu kažko naujo, nes ir respublikinė žiniasklaida šiems poelgiams skyrė vietos, bet visgi.
Apie tai, kad premjeras Saulius Skvernelis serga limfoma, jis pranešė rugpjūčio pabaigoje. Netrukus, išreikšdamas palaikymą premjerui, plaukus nusiskuto sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Jo poelgis sukėlė dviprasmiškų nuomonių bei vertinimų. Bet dar „geriau“ šovė konservatorius Kęstutis Masiulis, šį poelgį išvadinęs beždžioniavimu, viešųjų ryšių akcija ir savo socialinėje „Facebook“ paskyroje rėžė: „Kad jau solidarizuojasi, lai praeina tas pačias chemoterapijas. Nereiks kirpykloje pinigų leisti.“ Šis pasisakymas sukėlė dar didesnį pasipiktinimą, neigiamų komentarų audrą, nors K. Masiulis savo įrašą ir ištrynė, vėliau gal irgi ne visai vykusiai bandė paaiškinti ir to priežastis. Tačiau ir tuo viskas nesibaigė. Antradienį jau ir pats K. Masiulis pasirodė plika galva bei žurnalistams tvirtino, kad plaukus nusiskuto dėl to, kad sveikatos apsaugos ministrui Aurelijui Verygai įrodytų, jog tai padaryti yra lengva, o onkologiniams ligoniams padėti sunkiau. Pati sau galvoju: ar čia rimtai tai vyksta? Neturi chebra ką veikti ar kaip? Juk čia tie, kurie leidžia įstatymus, valdo mūsų šalį ir viešai rodo tokį pavyzdį?! Tai tokia jautri tema, kad kūnas pagaugais eina, o jie… Negana to, K. Masiulis ima aiškinti apie savo paties sveikatos sutrikimus, užtemstančias smegenis, užtirpstantį liežuvį, migreną ir pan. Kai kažkuris žurnalistas paklausia, ar tai jam netrukdo eiti Seimo nario pareigų, šis pradeda pykti.
Tačiau bent man šie plikų galvų atvejai, ypač paskutinysis, nepanašūs nei į solidarizavimąsi, nei į palaikymą, o greičiau į nevykusį cirką. Jokiu būdu nesakau, kad žmonėms, susirgusiems onkologine liga, nereikia palaikymo. Tikrai reikia. Ir stipriai. Bet ką ta plika galva, jei tam susirgusiam nebus kas realiai padeda, nebus jam už ką nusipirkti papildų ar medikamentų, jei nebus kas palydi iki tualeto, paduoda vandens stiklinę ar, gavus chemijos, – bliūdą išsivemti... Ir žinau, kaip tai sunku, iš labai artimų žmonių pasakojimų. Tad stebint didžiuosius valdžios vyrus man jų „akcijos“ banaliai atrodo. Tikiu, gera žinoti, kad esi ne vienas, kad tave palaiko, bet kai tokios „akcijos“ vyksta Seime – neskanu iki negaliu...
Pamaniau, paklausiu, kaip šią „palaikymo akciją“ vertina mano pačios artima draugė, neseniai praėjusi šį pragarą.
„Netekau sveikatos, nuslinko plaukai. Pusę metų namuose nebuvo nei mamos, nei žmonos... Ir tik tą patį patyręs žmogus gali suprasti chemoterapijos poveikį organizmui, tikrąją ,,plaukų slinkimo“ būseną. Tuo metu man nereikėjo gailesčio ar užuojautos, norėjosi paprasto apsikabinimo, palaikymo už rankos, buvimo šalia, pokalbio apie gražų orą, keliones ar pusvalandžio tylos kartu... Kai esi tarp dangaus ir žemės, jokios svetimos plikos galvos nepadės. Ligoniui svarbiausi tampa namai, artimųjų dėmesys, tikėjimas ir Dievo palaima“, – sako man ji ir priduria, kad tai, kas dabar vyksta Seime, jai atrodo neapgalvota, kad tai nei solidaru, nei drąsu ar žygdarbiška.
Tiesa, solidarizuojantis su sergančiaisiais nusiskusti plaukus nėra naujiena. Taip neseniai pasielgė kompozitorius Deivydas Zvonkus, norėdamas palaikyti atlikėją ir bičiulį Stano, nors tikrosios šio poelgio priežastys iš karto ir nebuvo įvardytos. Prieš keletą metų ekstremaliems pokyčiams ryžosi jauna mergina Ieva Krivickaitė, kuri sumanė akciją „Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų“. Ji siekė su onkologine liga susidūrusiems vaikams padėti ne tik morališkai, bet ir finansiškai. Tada prie akcijos prisijungė ir žinomi žmonės, tarp kurių buvo Andrius Mamontovas, Andrius Tapinas ir kiti. Ji plaukus nusiskuto po to, kai vaikų svajonėms įgyvendinti ir nekompensuojamiems vaistams įsigyti buvo suaukota per 30 tūkst. eurų. Na, tada, pamenu, man tikrai neatrodė banalu, nebuvo pikta, kad kažkas iš kažko tyčiojas. Priešingai – jautru. Tikėjau tos jaunos merginos nuoširdumu ir atsidavimu, noru išties pagelbėti sergantiems mažiesiems ligoniukams, nes ji, jei pamenat, su jais nuolat bendraudavo, juos lankydavo. O kas dabar vyksta Seime? To turbūt net nepavadinsi beždžioniavimu...
Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 73 (9087)
Dalė iš Griškabūdžio:
