Gaisras Alytuje taip apnuogino centrinės valdžios silpnumą ir apgailėtiną požiūrį, kad net norisi užsimerkti.
Po savaitės (!) Seime sušauktas neeilinis posėdis nelaimei aptarti, kuriame atsistatydinti raginama vidaus reikalų ministrė Rita Tamušunienė net nepasirodė. Posėdyje buvo kviestas dalyvauti ir nelaimės sūkuryje besisukantis, vos ne ugniagesiu dirbantis Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis. Jis atvykti atsisakė, mat vietoj kelionėje praleisto laiko sakė galintis daug darbų padaryti, ir pakvietė parlamentarus pačius įvykio vietoje apsilankyti. Beje, mano asmeniniu pastebėjimu, kaip šis meras reaguoja, kaip tvarkosi, išties pagirtina, pasididžiavimo juo komentarų negaili alytiškiai ir ne tik, bet akivaizdu, kad žiežirbų tarp centrinės valdžios, mero bei įvairių institucijų tik daugėja. Akivaizdžiai ryškėja ir valdžios požiūris, neįgalumas, absurdas.
Piešiant bendrą situacijos vaizdą galima paminėti, kad tik trečią dieną po gaisro randasi rekomendacijų žmonėms išvykti iš namų, pradedamas matuoti užterštumas. Savaitgalį socialiniuose tinkluose už akių užkliūva filmuoti vaizdeliai, kuriuose mirtimi besivaduojantis kiškis, negyvi žalčiai, paukščiai... „Ką tik neoficialiai gavau žinią iš Veterinarijos tarnybos, kad zuikis greičiausiai mirė nuo šio gaisro sukeltų padarinių, specialistai pasakojo suradę suodžių. Toliau bus aiškinamasi dėl sunkiųjų metalų. Jei tai bus patvirtina oficialiai – liūdna bus ne tas žodis“, – savo socialinėje paskyroje rašo N. Cesiulis.
Tiesa, iš ministrų būta komentarų, gal tas zuikis ir nevietinis... Juk ir ta nelaimė, ar ji vietinė? Ką čia tas gaisras, ką tas Alytus, ar padariniai, juk dega kažkokia padangų perdirbimo įmonė kažkokiame Alytuje. Absurdiškai skamba ir ministrų komentarai esą meras savo postais „Facebook“ piarą darosi ar pasisakymai, kad čia tik Alytaus problema, suprask, sukis kaip išmanai, juk Alytuj, ne pas mane... Akivaizdžiai nesusitvarkoma su Alytumi, net nesitvarkoma (kalbu apie centrinę valdžią), tai ką bekalbėti apie kokį Astravą... Neduok, Dieve, aišku.
Ar situacija Alytuje – ne tas atvejis, kai visų įmanomų priemonių reikėtų imtis valstybiniu mastu? Negana to, antradienį Vidaus reikalų ministerija paskelbia oficialią informaciją – esą gaisras užgesintas, tačiau Alytaus miesto meras N. Cesiulis, savo socialinėje paskyroje nuolat, greitai ir nevyniodamas žodžių į vatą teikia informaciją apie nelaimę, darbų eigą ir pan., rašo, kad nė velnio jis neužgesintas! „Alytuje kilęs gaisras užgesintas tik Vilniuje. Su tuo ir sveikinu“, – sarkazmo nestokoja meras ir įkelia nuotrauką su vis dar smilkstančiomis padangomis.
Alytuje ekstremali padėtis, bet ar ne tokia ji mūsų valstybėje? N. Cesiulis ne kartą pasigenda realios pagalbos, patarimų, rekomendacijų, o ką gauna? Trečiadienį jau pradedama informuoti apie ugniagesius, kurių sveikata neatlaiko.
Bet norisi pasidžiaugti ir pozityviais dalykais. Pavyzdžiui, kaip ne tik alytiškiai dieną naktį dirbantiems ugniagesiams veža maisto, mineralinio vandens, atneša lašinių. Siūloma nemokamų vietų nakvynei Druskininkuose, į fondą, skirtą premijoms ugniagesiams išmokėti, trečiadienio duomenimis, jau buvo surinkta apie 90 tūkst. eurų. Štai toks, brangieji, mūsų susitelkimas ir turi būti!
Ir žinote ką? Meras skelbia, kad jį ima krėsti įvairios tarnybėlės ir reikalauti, klausinėti, ar maistą vežantys turi leidimus. Meras net kelia retorinį klausimą – ar čia rimtai, o gal tarnybėlės tiesiog neturi ką veikti?
Tai čia toks valdžios elgesys ekstremalioje situacijoje? Prieš tai meras pateikia ir daugiau pavyzdžių, kaip ekstremalioje situacijoje veikia įstatymai. „Pavyzdžiui, vyrams naktį pritrūksta kuro. Tada jo užsipilti reikia važiuoti į Varėną. Arba prašyti savivaldybės pagalbos. Tada mes naktį turime daryti viešųjų pirkimų apklausas. Naktį“, – rašo meras ir lieja pyktį, kad kažkas kreipiasi, priekaištauja ir dėl kažkokios neužpildytos formos. „Užgesinkime tą prakeiktą gaisrą, o tada rašykime visus popierius“, – piktinasi Alytaus miesto meras.
„Reikia maitinti mūsų ugniagesius. Vėl turime daryti pirkimus. Ir vėl tos pačios procedūros. Ir taip atrodo darbas ekstremaliomis sąlygomis“, – rašo N. Cesiulis, detaliai informuojantis ir apie reikiamos technikos paieškas, kai priemonių imtis ir sprendimų reikia tiesiog dabar.
„Man sako, mere, padėsime, nesijaudinkite, tuoj bus technika, tuoj viskas bus. Bet sėdžiu gaisravietėje ant borto, žiūriu į pajuodusius vyrus, išeinančius iš gaisro, jie į mane. Bet žadėtos technikos kaip nėra, taip nėra. Arba bus rytoj, o mums reikia DABAR. Aš vėl imu telefoną į rankas ir skambinu visiems, kam tik išmanau, prašau, kad prikeltų savo buldozerininką ar traktoristą, kad paskolintų techniką, kad padėtų“, – situacijos vaizdą piešia meras ir pasidžiaugia, kad technika tuoj pat atsiranda įvykio vietoje. Bet ne dėl tinkamo valstybės požiūrio, o dėl eilinių žmonių geranoriškumo.
Taip ir gyvename.
Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 81 (9095)
Arūnė iš Griškabūdžio:
