Ko gero, nesuklysiu įvardijusi, jog pagrindiniai pastarųjų dienų baubai yra Stambulo konvencija, taip pat „AstraZenecos“ vakcinos besikratantys pedagogai ir, žinoma, parašai dėl Laisvės partijos atstovo Tomo Vytauto Raskevičiaus pašalinimo iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų.
Ne, nesigilinsiu nei į pačią Stambulo konvenciją, nei į Žmogaus teisių komiteto pirmininko orientaciją. Dėl konvencijos – kiekvienas lai turi savo nuomonę pagal savo supratimą ir vertybines nuostatas, nors galima paminėti, kad Lietuva šį dokumentą pasirašė 2013 m., tačiau lieka viena iš šešių Europos Sąjungos valstybių taip jo ir neratifikavusi, o bandymai šį klausimą svarstyti Seime kol kas taip ir liko bandymais.
Dėl bandymo iškrapštyti T. V. Raskevičių iš užimamų pareigų išvis sunku parinkti tinkamus žodžius, nes žmonių pyktis ir neapykanta, besiliejantys socialiniuose tinkluose ant šio žmogaus, yra beribiai, ypač žemo lygio ir neargumentuoti, o apie leksiką išvis nėra ką kalbėti... Galima jį mėgti, galima nemėgti, gali užkliūti jo prieš rinkimus pasirinktas ekstravagantiškas įvaizdis ar kas tik nori, bet tas žviegimas, grasinimai, įžeidinėjimai... Net neįsivaizduoju, kokį stuburą reikia turėti visa tai atlaikant, bet norom nenorom kyla klausimas, tai kokia tauta mes esame ir kiek mumyse tolerancijos? Sakysite, oi, nereikia mums čia tų gėjų, bet ar daug kas gilinosi į jo turimą išsilavinimą? Ar daug kas domėjosi, tai kokie gi klausimai iš tiesų tame komitete svarstomi? Galų gale, kam tas piaras su parašais, jei žmonės, ne kas kitas jam suteikė pasitikėjimo mandatą.
Tačiau ne apie homoseksualus kalbėti noriu, o apkritai apie mūsų požiūrį ir, kaip sakiau, rėkimą, jau peržengiantį bet kokias padorumo ribas. Palikime Raskevičių. Štai ir garsiam kunigui Algirdui Toliatui pakako pasidalinti kvietimu pasirašyti peticiją, raginančią neratifikuoti Stambulo konvencijos, ir sumalė, kaip pats dvasininkas sakė, jo pasaulį į miltus. Vėliau jis įrašą ir trynė, ir gynėsi nepolitikavęs, bet kunigas buvo pasmerktas daugybės žinomų žmonių, socialinių tinklų žvaigždžių. Ir čia netrūko necenzūrinės leksikos, įžeidinėjimų, neapykantos. Pats kunigas sakęs – tik norėjęs pakviesti diskusijai...
Diskusijai dalinęsis informacija apie merą sakė kvietęs ir savivaldybės tarybos narys Tomas Skaizgirys. O kas iš to išėjo? Krūva purvo, bet ne konstruktyvi diskusija.
Panašu, jog mes prarandame mokėjimą diskutuoti, negalime priimti kitokios nuomonės, kitokio požiūrio, kitokio žmogaus, vis labiau įsigali neapykantos kalba. Labiau panašėjame ne į demokratinėje valstybėje gyvenančius piliečius, o į tironus ar vikingus. Čia tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos, neskirstant, ar savo vertybes gina krikščioniškosios pusės atstovai, ar liberalusis flangas. O gal mes ir nemokėjome? Ar karantinas taip atbukino? O gal, priešingai, išlaisvėjome tiek, kad galime šaukti, ką tik norime, ir pažeidinėti vieni kitų teises? Visgi kyla klausimas, o kaip jaunoji karta, auganti ir bręstanti tokioje visuomenėje? Koks požiūris formuojasi vaiko, kurio tėvas socialiniuose tinkluose atvirai grasina daužysiąs snukį tiek, kiek sutiks gatvėje tą prakeiktą py..?
Ir nejaugi verta tikėtis, kad gali kažką pakeisti ugdymo įstaigose organizuojamos savaitės be patyčių? Nemanau. Nesiplėsiu ir apie situaciją bei tebesiliejančius epitetus apie vakcinų atsisakiusius pedagogus. Ir jų pusėn, ir iš jų pusės, kaip iš gausybės rago liejosi įžeidinėjimai. Juk žmonės turi teisę užduoti klausimus, kita pusė turėtų atsakyti, bet su komunikacija mūsų šalyje, pradedant nuo pačios Prezidentūros, vargo vakarienė. Tad kai nėra aiškumo, atsiranda lengvas chaosas, visuomenė susiskaldo vis labiau.
Ką noriu pasakyti? Norėčiau palinkėti lavinti mąstymą, plėsti akiratį, ugdyti sąmoningumą ir šviesti, šviesti, šviesti visuomenę, kalbėti ir kalbėtis mums rūpimais, jautriais klausimais ir bandyti diskutuoti etiškai. Bent bandyti. Kitaip kyla dar vienas klausimas, kurių šįkart ir taip nemažai, kokią valstybę mes turėsime? Kokie būsime?
Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 15 (9225)
Dalė iš Griškabūdžio:
