Antrasis rinkimų turas baigėsi. Pasirinko ir Lietuva, ir rajonas, nors šįkart šalies ir apygardos rinkėjų pasirinkimo prioritetai nesutapo. Visgi rajone rinkiminių nuotaikų spalvas gerokai nusodrino rinkimų išvakarėse priimtas mero potvarkis, kuriuo iš pareigų jis atšaukė Šakių kultūros centro direktorių, „valstietį“ Raimondą Januševičių.

Sakyčiau, tai įpylė gerą kibirą žibalo į ir taip plika akimi matomą ir gana nemenką „valstiečių“ ir konservatorių takoskyrą. „Valstiečiai“ pirmiausiai šią situaciją puolė išnaudoti politinės reklamos tikslais ir bent jau abejojančius rinkėjus truktelti savo pusėn. Kitų gal ir traukti nereikėjo, nes nusivylimas tokiu sprendimu krito ne tik ant mero pečių. Šešėlis krito ir ant visos partijos, o tokių rinkėjų, kurie balsavo ne „už“ kažkurį kandidatą, o „prieš“ vieną iš jų, irgi buvo. Nesiimsiu vertinti, kaip būtų klostęsi rinkimų rezultatai, jei nebūtų šio sprendimo, bet galiausiai kortos sukrito taip, kad Seime bus tiek G. Surplys, tiek šūvį į koją gavusi Irena Haase.
Tikriausiai natūralu, jog vis labiau populiarėjant socialiniams tinklams politikai bei partijos juos išnaudoja kaip dar vieną politinės komunikacijos įrankį. Klausimas kitas, kaip tuo įrankiu politikai naudojasi ypač šiuo rinkiminiu laikotarpiu, nes bent jau mūsų darbo dirvonuose neišeina nejusti prasidėjusios politinės kampanijos, kuri, spėju, nebus labai graži. Tad ir norisi trumpai žvilgtelti į kandidatus, siekiančius pelnyti mūsų pasitikėjimą spalį vyksiančiuose rinkimuose į Seimą. Tuo labiau, kad kai kurie vieši įrašai bado akis. Bent man.
 
Akivaizdu, kad mokant tinkamai naudotis šiuo įrankiu galima labai lengvai pasiekti didelį žmonių skaičių, skleisti įvairaus pobūdžio skirtingoms socialinėms grupėms aktualią informaciją (juk kai kas puikiausiai iš savo įrašų ir užsidirba). Priešingai nei tradicinėje žiniasklaidoje, čia iškart galima užmegzti kontaktą su socialinio tinklo nariais ir keistis nuomonėmis, diskutuoti. Juk politikams naudinga palaikyti nuolatinį ryšį su visuomene. Ko daugiau norėti? Rodos, tik viešinkis, skelbk ir vargo nematyk, kai net už viešinimą mokėti nereikia. Tačiau čia kalbu apie mokėjimą komunikuoti.
Pasirodo, šiais laikais net ir tai, kas yra etiška, suprantame ir interpretuojame savaip. Apskritai etika apibūdina moralę. Filosofijoje etiškas elgesys yra toks, kuris laikomas geru, deramu ar teisingu kito asmens arba aplinkos atžvilgiu. Tačiau kiek išies to tikro etiškumo aplink mus, o kiek tariamo? Ar tikrai visada nuoširdžiai teisūs garsiai besireiškiantys?
 
Nors praėjo šiek tiek laiko, neišeina nereaguoti į vieną paskutiniųjų „Laikraščio Valsčiaus“ redaktorės „Savaitgalių“ apie (ne)etiškus kolegas, nes ji savo mintis apie „Draugą“ viešai išdėstė, sakyčiau, diskreditavo mūsų vardą, reaguodama į vieną mūsų publikaciją. Konkrečiai ją papiktino, galimai garbę ir orumą įžeidė publikuota informacija, kurioje paskelbėme, kad Vilniaus apygardos teismas prekių ženklo „Laikraštis Valsčius“ registraciją pripažino negaliojančia. Redaktorė mano, kad paskleidėme tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeidėme dalykinę reputaciją, todėl ji pareikalavo informaciją paneigti. Paneigimą spausdiname, kiekvienas galite susidaryti nuomonę, kiek pateikta informacija klaidinanti bei žeidžianti, tačiau publikacijoje „Prekių ženklo „Laikraštis valsčius“ registracija pripažinta negaliojančia“ nesiekėme nei įžeisti kieno nors garbę ir orumą, nei paskelbti tikrovės neatitinkančių žinių, o išdėstyti galimi neatitikimai mūsų leidinyje, mano manymu, tik detalės. Beje, apie kai kuriuos paneigtinus teiginius šiek tiek vėliau.
Korona, karantinas, Covid – vieni dažniausiai šiomis dienomis girdimų žodžių. Neeilinė situacija vienus gąsdina, kiti į tai moja ranka, dar kiti demonstruoja atsakingą požiūrį ir inicijuoja įvairiausias paramas. Būtent ant eilinių žmonių sąmoningumo, manau, ir laikosi šiandieniniai valstybės pamatai.
Rodos, neseniai gyvenome šventinėmis nuotaikomis, o nejučia prabėgo pirmasis metų mėnuo. Galvoju, kokiomis mintimis su skaitytojais pasidalinti šįkart, nes nuo paskutinio mano žodžio šioje skiltyje praėjo nemažai laiko, įvyko įvairių susitikimų, pokalbių. Vieni malonesni, kiti mažiau, tačiau tokia darbo kasdienybė.

Kad ir trumpai, visgi norisi pasvarstyti apie politinius viražus ir juose besisukančius veikėjus. Galbūt tą norą inspiravo tai, kad pastaruoju metu vyko net dviejų partijų, konservatorių ir socialdemokratų, susirinkimai, kuriuose dalyvauti buvo pakviesti ir spaudos atstovai. Tai ne naujiena, nes šių partijų susirinkimai daugiau mažiau atviri (tiesa, socialdemokratų susirinkimams besibaigiant keletą kartų esame išprašyti, motyvuota, kad reikia aptarti reikalus ne prie spaudos). Priešinga situacija su kitomis partijomis. „Valstiečių“ durys spaudai užvertos – esame ir visiškai išprašyti iš susirinkimo, yra buvę, kad apie įvykusį posėdį sužinome iš socialinių tinklų nuotrupų. Panašiai ir su Darbo partija. Kai pirmininkė buvo Dinara Gudaitienė, esame dalyvavę keliuose susirinkimuose, dabar šios partijos vairą laiko Ričardas Lekavičius, tačiau apie tai, kad jis tapo pirmininku, sužinojome tik iš socialinių tinklų. Žinoma, kiekvieno teisė, kiek jis nori būti atviras, nors partija ir ne uždara sekta, beje, tas atvirumas prieš rinkimus kažkaip prasimuša...

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos