Tikriausiai būsiu nepopuliari, tačiau... Nepatinka man jau lapkritį puošiamos ir žiebiamos eglės, nepatinka tas vartotojiškumas ir vidinis nerimas, kurį jau jaučiu, ir pradedu abejoti, ar apskritai laukiu švenčių. Skamba desperatiškai, tačiau būsiu atvira – visai norėčiau užmigti ir nubusti jau po Naujų metų, kada visas šis maratonas pasibaigęs.

Išties, dar neprasidėjo net adventas, o didžiuosiuose miestuose jau žiebiamos žaliaskarės, prekybos centruose jau kuris laikas skamba kalėdinė muzika, žybsi girliandos. Bus, kas sakys, jog gražu, bent švieselės nuskaidrina niūrią kasdienybę, tokių entuziastų turiu ir savo artimųjų rate, bet pastaruoju metu mane tas skubėjimas erzina. Tikrai nenuvertinu šventėms besiruošiančių indėlio, gražių darbų ir sumanymų, apie kuriuos mūsų laikraštyje šįkart ne viena publikacija, bet aš ne apie tai.

Turbūt ne tik praėjusio savaitgalio, visos savaitės, bet ir kone viso mėnesio „vinimi“ galima įvardinti „Didįjį šeimų gynimo maršą“ – nesvarbu, kurioje barikadų pusėje bebūtum, šis renginys mažai kurį palieka abejingą. Jį palaikantys, jame dalyvavę mušasi į krūtinę esantys už tradicinę šeimą (o kas prieš ją?), kiti net nežino, kodėl prie maršo jungėsi, bet reikia, nes šeima – valstybės pagrindas, gražus renginys, tai negi liksi nuošaly, dar kiti visus šiuos kritikuoja, nesupranta ar stebi ir vertina, kas yra kas.

Praėjusį savaitgalį portalai bei socialiniai tinklai mirgėjo nuo publikacijų apie maršą, o atgarsiai  netyla iki šiol. Nesvarbu, kurią pusę palaikai, bet diskusijų – per akis. Įsijungė net muzikos atlikėjai, draudę šiame renginyje naudoti savo kūrinius, bet jų kurta muzika vis tiek skambėjo. Visgi kalbant apie patį maršą, ar tai ne puota bado metu, kai visa šalis vis dar karantine, kai nevyksta taip trokštami ir išsiilgti renginiai, mokiniai negrįžta į mokyklas ir galioja daugybė ribojimų? Bet šiam renginiui, tarsi pritaikant kitokias taisykles ir standartus, rinktis Vingio parke buvo galima... Ir žmonės plūdo į parką (tikrai gerokai viršijant numatytą dalyvių limitą), būriavosi, klausėsi kalbų ir dainų, o kaukės ar kažkokie atstumai liko užmaršty. Kita vertus, kaip neseniai per nuotolinį susitikimą kalbėjo buvęs ministras Aurelijus Veryga, visuomenė jau taip atbuko ir pervargo, kad nebegirdi reikalavimų. O gal ir nenori girdėti? Juk maršu norėta ne ko kito, o spjūvio dabartinei valdžiai. Tad jeigu jau spjauti, tai iš esmės. Ir ne tik valdžiai, bet ir likusiai visuomenės daliai. Suprask, vieni geresni už kitus, vieni jau pabudo ir keliasi, o kiti dar miega.

Artėja ilgasis savaitgalis, Vėlinės, Visų Šventųjų diena – rimties laikas. Tačiau kiek pastaruoju metu mūsų erdvėje solidarumo, elementarios pagarbos vienas kitam? Viršų ima patyčios, pagieža, panieka...

Tokio visuomenės susipriešinimo, koks tvyro pastaruoju metu, nepamenu. Ir čia galima kalbėti daugeliu temų, pirštu besti į bet kurią sritį. Vienas pirmųjų, į galvą šaunančių pavyzdžių – dar rugpjūtį prie Seimo vykęs mitingas, peraugęs į riaušes. Baisu buvo stebėti, kas ten vyksta, kokiomis sąlygomis teko dirbti žurnalistams, kaip elgėsi kai kurie mitinguotojai ir kokie veikėjai apskritai ten griežė pirmaisiais smuikais.

Ko gero, nesuklysiu įvardijusi, jog pagrindiniai pastarųjų dienų baubai yra Stambulo konvencija, taip pat „AstraZenecos“ vakcinos besikratantys pedagogai ir, žinoma, parašai dėl Laisvės partijos atstovo Tomo Vytauto Raskevičiaus pašalinimo iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų.

Ne, nesigilinsiu nei į pačią Stambulo konvenciją, nei į Žmogaus teisių komiteto pirmininko orientaciją. Dėl konvencijos – kiekvienas lai turi savo nuomonę pagal savo supratimą ir vertybines nuostatas, nors galima paminėti, kad Lietuva šį dokumentą pasirašė 2013 m., tačiau lieka viena iš šešių Europos Sąjungos valstybių taip jo ir neratifikavusi, o bandymai šį klausimą svarstyti Seime kol kas taip ir liko bandymais.