Trenerio tikslas atskleisti stipriąsias auklėtinių savybes

Iš Šakių kilęs, šiuo metu Kaune gyvenantis Tautvydas Antanaitis treniruoti vaikų į sporto klubą „Audra“ grįžta du kartus per savaitę. Kaip pats sako, iš didelės meilės klubui, kuriame pats užaugo ir kaip sportininkas, ir kaip žmogus.

T. Antanaitis prisimena, kad dziudo pradėjo lankyti gal nuo pirmos klasės, susidomėjęs skelbimu laikraštyje. Nuėjo, pabandė, bet greitai nusprendė, kad norėtų žaisti ir krepšinį. Metė dziudo, nuėjo į krepšinį, bet ten dar greičiau suvokė, kad ir tai ne jam. Tačiau čia tvirtą žodį tarė tėtis, liepęs pasirinkti vieną būrelį. Tad vėl grįžo į dziudo. Žinoma, teko susidurti ir įveikti daugybę sunkumų, gana griežtus trenerio reikalavimus, tačiau pripažįsta, kad griežtai jis buvo auklėjamas ir šeimoje, tad, nors ir burbėdavo, kad neis, nedarys, bet ėjo ir darė, nes neturėjo kito pasirinkimo.

„Neturėjau galimybės būti kitoks. Pamokos, treniruotės, grįžti, namų darbai, dar tėtė sako – tai nuplauk mašiną, nušluok gatvę, prinešk malkų“, – savo vaikystės pareigas prisimena pašnekovas, pridurdamas, kad tik iš pažįstamų pasakojimų žinodavo, kas būna tualetuose, kai pripili mielių, ką reiškia naktiniai vakarėliai ar vaikščiojimai gatvėmis, alkoholis ir pan.

„Alkoholis – ne, visi svaigalai, rūkalai – jokiais būdais ne, tai ir ne prie chebros buvau, todėl visą laiką galėdavau skirti sportui, o paskutiniais metais jau pamokose būdamas laukdavau, kad ateičiau į klubą, tada dziudo treniruotė, dar graplingas būdavo ir galiausiai treniruokliai“, – aktyvią dienotvarkę apibūdina T. Antanaitis, ir šiuo metu sportui bei sveikai gyvensenai teikiantis išskirtinę vietą.

Tiesa, pripažįsta ir daug draugų tuomet neturėjęs.

Kadangi jo sportiniai pasiekimai buvo aukšti, greit buvo perkeltas į vyresnių grupę, kurioje buvo jauniausias. Dabar jau su šypsena prisimena atvejus, kai po treniruočių vyresnieji jį murkdydavo sniege, tampydavo salėje ir pan. Tačiau dėl atkaklaus darbo, užsispyrimo greit juos ne tik pasivijo, bet ir pralenkė. Tas lūžis, prisimena Tautvydas, įvyko, kai jam buvo gal 13 metų. Tada būtent jis stovėjo ant aukščiausios nugalėtųjų pakylos, o tie murkdytojai – žemiau. Tada ir užsibaigė, kaip pats įvardija, barbariškas elgesys. Visgi nors dabar jis dėkingas ir treneriui, ir tėvams, o šeimą apskritai vadina numeriu vienas savo gyvenime, į tuos jį užgrūdinusius laikus grįžti nenorėtų.

Po mokslų Šakių „Žiburio“ gimnazijoje T. Antanaitis įstojo į Lietuvos sporto universitetą, vėliau baigė ir atletinio rengimo magistrą, o šiuo metu dirba Visuomenės sveikatos biure, bendradarbiauja su keletu kitų įstaigų, bet apskritai užsiima žmonių sveikatinimu. Nors yra treniravęs ir profesionalių sportininkų, buvęs net asmens sargybiniu, šiuo metu Šakiuose dziudo treniruotes veda ir kelioms grupėms vaikų, suskirstytoms pagal amžių. Tiesa, anot T. Antanaičio, dziudo pirmiausiai kovos menas, o ne sportas ir tikrai dziudo treniruočių lankymas nereiškia, kad visi taps dziudo imtynininkais.

„Vienas yra stiprus, kitas greitas, kitas protingas. Mano tikslas padėti atskleisti jų stipriąsias ypatybes. Vienas sako – aš noriu būti Sabonis, na, bet nebūsi tu Sabonis ar Švarcnegeris, jūs būsite geriausia kopija savęs, toks mano tikslas“, – sako treneris, kurio treniruotes Šakiuose lanko apie 60 vaikų nuo trejų iki 18 metų.

Apie vaikus jis kalba kaip apie gitaras, kurias reikia sustyguoti. Tad klausiu – o ką reiškia tas sustygavimas? T. Antanaitis vardija: pagarba, draugystė, bendravimas, vertybių įdiegimas. Pasak trenerio, išties gyvename įtemptais laikais, aplink daug chaoso, vaikai turi milžiniškas ir lygiai tokias pačias galimybes būti tiek dori, tiek nueiti klystkeliais. Tad svarbu išmokyti rinktis, leisti mąstyti.

„Aš nesakau, kuriuo keliu eiti, tai jų pasirinkimas, bet svarbu parodyti galimybes, įvardyti pasekmes, o ne bukai sakyti – ne, negalima. O kodėl? Tai švietime spragos ir noras visus nušlifuoti pagal vieną modelį. Aš visada buvau prieš sistemą, niekada nenorėjau eiti su avių banda, buvau kitoks“, – brandų požiūrį į gyvenimą dėsto pašnekovas ir sako, kad ir jį patį kartais nustebina, kai daug vyresni žmonės klausia patarimo, o, rodos, būtent jų patarimo galėtų klausti jis pats.

Pasak trenerio, galbūt todėl jis ir mokykloje buvo vadinamas mažu suaugusiu, nors tuomet ir nelabai suprato, ką tai reiškia, bet prisimena nuo vaikystės kėlęs gyvenimiškus klausimus, galbūt ne visai patogus buvęs ir mokytojams. Bet toks jis buvo ir yra.

Daug T. Antanaitis kalba ir apie tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, beribių galimybių suteikimą. Naivu tikėtis, kalba jis, kad treneris iš vaiko padarys stebuklus, jei namuose, mokykloje ar tarp draugų turės nekokį pavyzdį.

„Tie blogi pavyzdžiai – tai mūsų visų socialinis atspindys, ne kažkieno vieno“, – sako jis bei pasakoja, kad dažnai iš pačių vaikų matyti, kokioj aplinkoj jie auga, kokius pavyzdžius mato.

Lygiai taip pat, pašnekovo nuomone, teigiamų rezultatų neduos per didelis vaikų popinimas, kai tėvai pasiduoda tik išgirdę iš vaiko menkiausią nusiskundimą. O ir patys tėvai šiais laikais vaikams nėra autoritetas.

T. Antanaitis ne kartą pabrėžia nesureikšminantis nei gausybės apdovanojimų, nei finansų, tik norintis užpildyti tam tikras spragas, besistengiantis būti naudingas ir ieškantis būdų, kaip geriausiai ištransliuoti tai, ką žino, moka.

„Dėl ko aš esu mokytojas? Ne todėl, kad viską žinau, bet aš tas, kuris mokausi, mokau kitus, o mokiniai moko mane. Tai nesustojantis procesas. Nes tas mokytojas, kuris viską moka, nėra mokytojas“, – mintimis dalijasi pašnekovas.