baneris leidinys

juknevicius
Šakiuose viešėjęs lenktynininkas Antanas Juknevičius dalinosi įdomiausiais Dakaro nuotykiais ir su džiaugsmu atsakinėjo į užduotus renginio dalyvių klausimus. (G. Bernotienės nuotr.)


Deimantė BAKAITYTĖ

Mindaugo karūnavimo dieną Šakių ežero pusiasalyje startavo jungtinis lenktynininko Antano Juknevičiaus ir jo partnerių „KREDA“ projektas – „KREDA veža Dakaro istorijas“. A. Juknevičius  –  labiausiai patyręs ir daugiausiai (net dešimt kartų) Dakaro ralyje dalyvavęs sportininkas iš Lietuvos. Lenktynininkas tris kartus pagerino Baltijos šalims priklausantį geriausią rezultatą automobilių kategorijoje, o 2018m. organizatorių buvo oficialiai pripažintas Dakaro ralio legenda.

Visgi su susirinkusiais šakiečiais jis bendravo paprastai ir betarpiškai, o kartu su juo renginyje dalyvavo ir gyvenimo draugė bei trimetis sūnus, beje, priešingai nei tėtis, bent kol kas visai nemėgtantis greičio ir raginantis jį važiuoti lėčiau. Tačiau daugelis klausimų garsiam lenktynininkui buvo ne apie asmeninį gyvenimą, o sunkiausiomis laikomas Dakaro lenktynes... Beje, be automobilių, pasirodo, viena didžiausių vyro aistrų yra maisto gaminimas.

„Kiekvieną Dakarą, – teigė A. Juknevičius, – myliu savaip ir kiekvienas yra palikęs kažkokių didžiulių patirčių, išgyvenimų ir kiekvienas yra truputį kitoks, bet kažkuo ir panašus, tačiau tikriausiai pirma meilė yra didžiausia, todėl pirmas 2003 metų Dakaras buvo pats įspūdingiausias.“

Vyras dalinosi patirtimi, kai pirmame Dakare dalyvavo su „linginiu automobiliu“, kurį nusipirko už 5 tūkst. dolerių. Pasakoja, kad tuo metu lenktyniavo su bene labiausiai antikvarine transporto priemone, nes kitų dalyvių automobiliuose jau buvo spyruoklės, o pas juos lingės. Netikėtai vidury dykumos sulūžo viena „motininė lingė“, tačiau niekur reikiamos detalės negalėjo surasti. Jau nuvykę prie starto su komanda atsitiktinai pamatė krūvą metalo laužo, kuriame buvo Antrojo pasaulinio karo automobilių dalys, o tarp jų – krūva lingių. Atsinešęs vieną prie mašinos A. Juknevičius apsidžiaugė, kad tai buvo idealiai automobiliui tinkanti detalė.

Kaip teigia lenktynininkas, paprastiems vaikinams iš Lietuvos tokios išskirtinės varžybos kaip Dakaras atrodė it kosmosas. Teko lenktyniauti visiškai neišbandytomis sąlygomis, įveikti kopas, kurios aukščiausios pasaulyje – pusės kilometro aukščio.
„Sukdavom ratus po dvi valandas į pirmas kopas, kol supratom, kaip reikia važiuoti, nors buvom paskaitę literatūros, pasikonsultavę, bet kol tu pats pajauti, tai buvo žiauru“, – atvirai dalinosi prisiminimais A. Juknevičius.

Atsimena, jog bijojo, kad sutems ir teks likti kopose, tad iš paskutiniųjų spaudė akseleratoriaus pedalą, kad galėtų užvažiuoti į viršų, kad tik nereiktų dar kartą leistis atgal ir įsibėgėti kelis kilometrus. Tuomet pašokę nukrito nuo kopos kokius aštuonis metrus. Žinoma, minkštas smėlis sumažino smūgį, tačiau lenktynininkas pripažįsta, kad tikrai kaip filmuose matė besisukančias žvaigždutes...

Dar vienas ne mažiau įsimintinas nutikimas įvyko lenktynėse Dubajuje, kai kažkas iš aptvaro paleido kupranugarius, kurie išbėgo į trasą. Anot A. Juknevičiaus, važiuodamas per kopas turi laikyti didelį greitį, tačiau negali matyti, kas yra apačioje. Tad lenktynininkas pasakojo iššokęs su automobiliu pro kopas ir mato, kad apačioje – kupranugaris. Bandė stabdyti, tačiau susitikimo išvengti nepavyko – gyvūną pasiguldė ant kapoto, o šis persirideno per stogą. Sportininkas džiaugėsi, kad po avarijos kupranugaris laimingai atsistojo ir, kaip juokavo lenktynininkas, piktas, spjaudydamasis nubėgo.

Ne mažiau sukrėtė ir Dakaro varžybos, vykusios Bolivijoje, kur pateko į galėjusią mirtinai pasibaigti liūtį. Trasos ruože teko važiuoti upės vaga, kuri atrodo kaip griovys, kol nepradeda stipriai lyti. Važiuodami kalnuose jie pamatė didžiulius besiplečiančius juodus debesis kaip tik tuo metu, kai įvažiavo į upės trasą.

„Aš, kai suvokiau, kad jeigu mes gausim tą smūgį, tuomet ne apie Dakaro baigimą ar automobilio išgelbėjimą yra kalba, svarbiausia, kad mes spėtume išsigelbėt“, – apie nemenką adrenalino pliūpsnį rizikingos situacijos metu pasakoja lenktynininkas.

Tuomet radijo imtuvais organizatoriai garsiai šaukdami įspėjo ralio dalyvius, kad reikia kuo greičiau pasišalinti iš trasos. 2015 m. šturmanas buvo iš Šakių kilęs zanavykas Edvardas Duoba, su kuriuo priėmė sprendimą, kad apsisukti laiko nėra. Šone jie pamatė žemiausią vietą – griovį, į kurį tvojo iš paskutiniųjų, o patys spėjo iššokti iš automobilio. Kaip pasakoja, buvo likę tik sekundė iki paskendimo. Po kelių akimirkų pamatė laukuose dirbantį traktorių, kuris padėjo ištraukti automobilį ir patraukė, kol užsivedė. Iš keturių transporto priemonių, kurios tuo metu važiavo vagoje, lenktynininkai vieninteliai pasiekė finišą.

Kalbėdamas apie ateinantį sezoną A. Juknevičiaus teigė, kad jų komanda nieko nebijo. Lenktynininkas net prognozuoja, kad dėl galimai sumažėjusių biudžetų bei atkritusių komandų gali būti net daugiau šansų gerai pasirodyti. Tikslios norimos vietos A. Juknevičius neatskleidė, tačiau tikisi pravažiuoti sklandžiai, su kuo mažiau klaidų ir nudžiuginti patekimu į Dakaro geriausių sportininkų dešimtuką.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos