baneris leidinys

survila laimonas
Kraštietis dviratininkas Laimonas Survila pasakoja, kad dviračių sportui kiekvieną dieną skiria dvi–tris, o savaitgaliais – net iki dešimties valandų. V. Venslovaičio nuotr.


Deimantė BAKAITYTĖ

Klevinių kaimo (Lukšių sen.) gyventojas Laimonas Survila, sporto ir laisvalaikio klubo „Vėjas“ narys, dviračių sportu užsiima jau daugiau nei dešimt metų. Kaip pats sako, kiekvieną minutę išnaudoja sportui – net pjaudamas žolę ne eina, o bėga. Pradėjęs nuo trumpų dviračių varžybų distancijų, šiuo metu laurus skina 600 km bei 1000 km maratonuose.

Nors dviračių sportas vyrui tik hobis, tačiau jam skiria ir dienas, ir naktis. Pradėjęs dirbti kartu su „Dviračių akademijos“ treneriu Mariumi Bernatoniu vyras sumažino numintų kilometrų skaičių, bet dėl tokios strategijos rezultatai tik pagerėjo. Dabar, kai važiuoja mažiau, kilometrų nebeskaičiuoja, tačiau treniruotės tęsiasi ištisas valandas. Kiekvieną dieną maratonininkas dviratį mina nuo dviejų iki trijų valandų. Jei nebūna varžybų, šeštadieniais, sekmadieniais dviračių sportui skiria net iki dešimties valandų, o pailsėti sau leidžia vos vieną dieną per savaitę.

„Daugiausia per metus esu nuvažiavęs 22 tūkst. kilometrų treniruočių bei varžybų metu, o šiaip apie 16 tūkst. kilometrų“, – dalinasi savo rutina atsidavęs dviračių sportui pašnekovas.

Vienas iš maratonų, kuriame savo jėgas ir ištvermę išbandė L. Survila, yra brevetas. Brevetas – tai ne varžybos tarp lenktynininkų, o ištvermingumo išbandymas. Dviratininkai važiuoja distancijas, kurios būna nuo 200 iki 1400 km, o pravažiavę nurodytus postus turi pasiekti finišą per tam tikrą numatytą laiką. Iš viso šiais metais vyko trys breveto maratonai, dviejuose iš jų dalyvavo lukšietis. Dviratininkas važiavo brevetuose, kurių atstumai buvo 600 km bei 1000 km. 600 km atstumą pašnekovas iš 17 dalyvavusių įveikė antras per 25 valandas ir 30 minučių. Po mėnesio dalyvavo 1000 km breveto maratone ir pirmas dviračiu atmynė per 54 valandas ir aštuonias minutes. Vyras pasakojo, kad 1000 kilometrų maratone greitis labai svyravo, nes pradžioje buvo galima minti dviratį labai greitai, o po to važiavo labai lėtai. Vidutinis greitis varžybų metu buvo apie 24 km per valandą. Dalyviai norėdami sėkmingai finišuoti turėjo trasą įveikti per 75 valandas, tačiau dėl smarkiai pliaupiančio lietaus ir audringo vėjo iš 15 dalyvių per nurodytą laiką spėjo atvykti ir finišuoti tik devyni.

„Planas buvo, kad 1000 km tilptų į 48 valandas. Tai atrodė paprasta, bet vėjas viską pakeitė, visus pristabdė“, – apie gamtos užgaidas, sutrukdžiusias pasiekti užsibrėžtą tikslą, pasakoja dviratininkas.

Svarbu paminėti, kad šiose varžybose negaunama jokia pagalba iš šalies. Dalyviai su savimi turi vežtis visus reikalingus daiktus: drabužius, maistą, atsargines dalis, įrankius, šviesą atspindinčią liemenę. Pašnekovas teigia, kad maratone dalyvavo tik su kuprine, kurioje buvo du kepaliukai duonos, nedidelis miegmaišis, keli šokoladukai ir vandens gertuvė. Mat jis planavo važiuoti ir visiškai nesustoti, tačiau lietus labai išvargino. Pasak jo, važiavo iš paskutiniųjų, kol tik galėjo, o tada, kai pajusdavo, kad mindamas užmigs, sustodavo trumpam pailsėti. Iš viso 1000 km lenktynėse stabtelėjo pamiegoti du kartus po vieną valandą. Kaip dviratininkas surasdavo vietą nakvynei? Anot L. Survilos, nakvynei nebuvo išrankus, pasirinkdavo suoliuką, kuris dažniausiai būdavo šlapias nuo lietaus, ir nusnūsdavo tol, kol miegas nugalėdavo šaltį. Prabudęs vėl leisdavosi į kelionę. Prie pažymėtų vietų reikėjo nusifotografuoti ir organizatoriams nusiųsti nuotrauką kaip įrodymą, kad tikrai pasiekė vieną ar kitą postą. Pasak pašnekovo, buvo nuklydimų nuo maršruto, maždaug 50 km ne į tą pusę, tačiau tai netrukdė finišuoti pirmam.

Paklaustas, kiek laiko reikia atsigauti po varžybų, dviratininkas atsako, kad tai labai individualus dalykas, kai kuriems sportininkams reikia kelių savaičių, tačiau jam užtenka ir poros dienų.

„Ilgose distancijose greičiausiai nuvažiuoja ne sparčiausi žmonės, o tie, kurie greičiausiai atsistatinėja“, – dalijasi įžvalgomis L. Survila ir priduria, kad tai, per kiek laiko žmogus atsigauna, dažnai priklauso ne vien nuo pasiruošimo, bet ir nuo genetikos.

Maratonininkas pripažįsta, jog būna, kad varžybose skauda kūną, yra buvę negalavimų, susijusių su Achilo sausgysle, yra ne kartą nukritęs, tačiau niekada nebuvo taip, kad sukaupęs visas jėgas negalėtų tęsti varžybų. Pasak dviratininko, tik pasiekęs finišą, dažniausiai nesijauti labai gerai – atrodo, lyg būtum kitame pasaulyje. Tik po kelių dienų pajunti džiaugsmą ir pasididžiavimą pasiektu rezultatu. Lukšietis neslepia: labai smagu, kad iš artimųjų sulaukia didelio palaikymo, nors visas gyvenimas sukasi tik apie darbą bei dviračius.

„Vaikai mane labai palaiko ir rūpinasi. Buvo toks momentas varžybose, kai sakiau, kad atvažiuotų manęs pasiimt, bet jie sakė: „Ne. Važiuok.“

L. Survila išduoda, kad jau liepos mėnesį pradeda pasiruošimą ir tikisi – šiais metais 600 km numynęs per 24 valandas, kitą sezoną kartelę pakels dar šimtu ir per parą numins net 700 km.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos