Jei žemėje yra pragaras – jo pavadinimas Dakaras

Iš Šakių kilęs Edvardas Duoba – verslininkas, turintis savo plastikinių langų gamybos ir didmeninės prekybos verslą. Įdomu tai, kad šakietis gali pasigirti buvęs vienas iš pirmųjų Dakaro legendos Antano Juknevičiaus šturmanų, o vėliau komandos vadovų. Nors gyvenimas taip susiklostė, kad teko pasitraukti iš kraują kaitinančio Dakaro ralio, tačiau E. Duobos atmintyje vis dar stipriai įsirėžusios adrenalino ir įtampos kupinos varžybos.

Pirmoji pažintis su Antanu Juknevičiumi įvyko 2008 metais, kai Afrikoje buvo atšauktas Dakaras. Tuomet nuo 2011 m. kasmet jie kaip komanda pradėjo važinėti į Jungtinius Arabų Emyratus, kur buvo vykdomas vienas iš pasaulio dykumos ralio čempionatų. Varžybos vyko vis kitoje šalyje ir buvo organizuojamos etapais (net 10 etapų per metus). Vienas iš jų – savaitinis etapas, pagal sunkumą tikriausiai antras po Dakaro ralio. Taip kasmet kartu važiuodamas 2014 m. iš A. Juknevičiaus sulaukė pasiūlymo kartu dalyvauti Dakare. E. Duoba sutiko ir leidosi į nuotykį. Kaip pasakoja pašnekovas, jį vedė smalsumas išbandyti jėgas ir patikrinti savo galimybių ribas. Pasiruošimas 2015 metų Dakarui buvo pradėtas 2014 m. sausį ir truko visus metus.

„Dakaras buvo išskirtinis tuo, kad mes jam darėmės automobilį patys. Gavome tam tikrą bazę, o toliau darėmės patys. Man buvo žingsnis į nežinią, bet ramino tai, kad Antanas turėjo patirties“, – pasakoja buvęs šturmanas ir prisimena, kaip pradirbęs pusdienį iš Kauno vykdavo į Vilnių, kur iki nakties konstruodavo lenktynių automobilį.

E. Duoba ir A. Juknevičius norėdami išbandyti, kaip pavyko sukonstruoti automobilį, 2015 m. išvažiavo į dviejų dienų pasaulio čempionatą Lenkijoje. Kaip mini pašnekovas, turėjo tik tokį automobilio pasitikrinimą varžybose, iki galo transporto priemonės nespėjo tinkamai sukonstruoti, todėl Dakare kilo tikrai nemažai problemų. Prisimena, kad nebuvo dienos, kad automobilio nereikėtų tvarkyti. Nors turėjo mechanikus, dėl nuolatinių gedimų teko ir patiems taisyti transporto priemonę. Pasak E. Duobos, Bolivijoje jam reikėjo apsilankyti medikų palapinėje, nes ant rankų nuo automobilio taisymo buvo tokios žaizdos, kad net pradėjo pūliuoti.

„Daktaras sako, ar tu mechanikas, atsakau – ne, aš šturmanas. Jisai susiėmė už galvos, sako, tavo rankos – baisesnės už mechanikų, tik vienos žaizdos“, – dabar juokdamasis pasakoja pašnekovas, tačiau priduria, kad kūnas gauna tokį adrenalino kiekį, jog rodos, nieko nebejauti: nei žaizdų skausmo, nei miego stygiaus.

Taip pat 2015 m. ralyje buvo sunku dėl didelio dalyvių skaičiaus. Važiavo daug transporto priemonių: tiek automobilių, tiek motociklų, tiek sunkvežimių. Džipų klasėje startavo 137 automobiliai, tačiau po pragariško antros dienos etapo iškrito net 60.

„Tiek verkiančių vyrų dar nebuvau matęs. Vieni verkė dėl patirtų traumų, kiti iš nevilties, kad negali tęsti lenktynių“, – apie didelį fizinį ir emocinį krūvį, užgulusį pečius, pasakoja šakietis.

Vienas iš gyvenimą labiausiai sukrėtusių įvykių atsitiko Atakamos dykumoje. Lietuvių komanda ramiai važiavo smėlėtomis kalvomis, kai E. Duoba netikėtai pajuto svylančios gumos kvapą. Sustojo, nes manė, kad nuleido ratą, ir buvo teisus – iš tiesų galinis ratas buvo nuleistas. Nusprendė, kad reikia pasikeisti, bet pirma padarys trumpą pertraukėlę – atsigers vandens. Vos tik atsukę butelį pamatė, kad ratas jau dega atvira liepsna. Vietoj poilsio minutės, teko aukoti vandenį ir vienam gesinti, o kitam kelti automobilį ir keisti ratą. Vos spėjus nuimti ratą ir numetus jį porą metrų į šalį, ratas suliepsnojo milžiniška liepsna. E. Duoba pasakoja, jog tikrai džiaugėsi, kad jiems šis nuotykis pasibaigė sėkmingai. Yra buvę, kad ne viena komanda taip sudegina automobilį, nes pajunta liepsnas tik pradėjus svilti nugarai, tuomet nemenkas pavojus iškyla ir lenktynininkų gyvybei.

Anot E. Duobos, Bolivijoje organizuotos varžybos buvo sunkios ir dėl kitokio klimato. Jos vyko penkių kilometrų aukštyje. Ten temperatūra siekė 35 laipsnius, o naktį – minus penkis. Visus lenktynininkus labai veikė deguonies trūkumas dideliame aukštyje, nes kuo greičiau judi, kuo nori daugiau įkvėpti oro, tuo labiau dusina. Organizmas patyrė labai didelį stresą. Taip pat dėl didelio lenktynių tempo poilsis, miegas, valgis likdavo antrame plane. Svarbiausia startuoti, nes per dvi savaites reikia nuvažiuoti 10 tūkst. kilometrų.

„Jei Dakare yra bent kažkiek baimės, galvoji apie pasekmes, tada geriau kojos ten net nekelti. Jeigu žemėje egzistuoja toks dalykas kaip pragaras, tada jis tenai pilna to žodžio prasme“, – teigia buvęs A. Juknevičiaus šturmanas prisimindamas nežmonišką lenktynių tempą bei žiaurias sąlygas.

Visus išbandymus komandoje teigia išgyvenę be jokių pykčių, tik su gera nuotaika, nes išgyvenimo principas buvo toks, kad kiekvieną sunkumą reikia paversti malonumu. Dėl visų patirtų išgyvenimų net grįžus po Dakaro prireikė gero mėnesio atsigauti, mat kūnas jau buvo Lietuvoje, bet mintys dar Dakaro varžybose.

Nors šį nepakartojamą jausmą troško patirti dar kartą, dėl asmeninių priežasčių E. Duoba nebegalėjo dalyvauti kitų metų Dakare, todėl 2016 metais tapo komandos vadovu. Šalia A. Juknevičiaus šturmano poziciją užėmė Mindaugas Slapšys. Buvęs komandos vadovas teigia, jog turėjo daug daugiau atsakomybių, tačiau jam labiau patiko šturmano pozicija, nes dalyvaudamas ralyje patiri daug aštresnius pojūčius.

Šiuo metu vyras aktyviai praleidžia laisvalaikį žvejodamas, važinėdamas dviračiu, bėgiodamas, dalyvaudamas žygiuose, tačiau teigia, kad Dakare išmoktų pamokų nepamirš visą gyvenimą. Tai, kas patirta besiruošiant, bandant išgyventi lenktynėse, priverčia susimąstyti ir labai perskirstyti visas vertybes. Materialiniai dalykai nutolsta į antrą planą ir ateina suvokimas, kokia svarbi gyvybė, sveikata bei žmogiški santykiai.