Stovykloje šiemet dalyvauja 25 jaunuoliai. Pasak organizatoriaus Tautvydo Šležo (kairėje), čia susirinko bent minimalius krepšinio įgūdžius turintys Šakių rajono vaikai, kuriems treneris kėlė vienintelį reikalavimą – į užsiėmimus žiūrėti atsakingai. D. Pavalkio nuotr.
Agnė KEREIŠIŪTĖ
Pastarąsias dvi savaites Gelgaudiškio pagrindinės mokyklos sporto salė ūžia nuo energingų šūksnių, kamuolių dunksėjimo, sportbačių cypsėjimo bei kitų garsų, aiškiai išduodančių, jog čia karaliauja „lietuvių nacionalinis sportas“ – krepšinis. Jau antrąjį kartą mokyklą iš vasaros atostogų miego pažadina Tautvydo Šležo organizuojama stovykla „Krepšinis – atrask save“. Kaip teigia iniciatorius, krepšinis – ne tik sportas, o ir įvairiapusis socialinis įrankis, tad stovyklos metu toli gražu neapsiribojama vien technikos lavinimu.
Užsukę pasižvalgyti, kaipgi sekasi jauniesiems krepšininkams, nesulaukėme nė vieno smalsaus žvilgsnio, mat visų akys buvo nukreiptos į svarbiausią objektą – kamuolį. It avilys dūzgiančioje salėje veiksmas virė visu pajėgumu, vieną kitą minutę pailsėti ir atsigaivinti prisėdę mažieji tuoj pat stodavosi ir vėl panirdavo į žaidimą.
Krepšinio paslapčių šiemet mokosi 25 jaunuoliai, suskirstyti į jaunesniųjų ir vyresniųjų amžiaus kategorijas. Prieš porą metų profesionalo karjerą baigęs, šiuo metu „Žalgirio“ jaunimo komandoje dirbantis T. Šležas džiaugiasi, jog net ir per tokį trumpą laiką – dvi savaites – išryškėja stovyklos dalyvių pažanga, užsimezga draugystės, gimsta vienybės jausmas, sustiprėja disciplina.
„Per sportą kuriama disciplina, empatija, motyvacija, mokomasi siekti tikslų. Man, kaip treneriui, nėra geresnio jausmo, nei matyti, kad žaidėjai patobulėjo. Tiek jaunėliai, tiek vyresnieji per tą laiką patys pasąmoningai įsisavino ir pradėjo daryti kai kuriuos dalykus, greičiausiai net nejausdami to. Jau nekalbant apie vienas kito palaikymą, bičiulystę, bendruomeniškumą“, – sakė sportininkas.
Kartu su stovyklautojais tądien į krepšį mėtė ir neseniai Lietuvai sidabrą padovanojusios 3x3 krepšinio rinktinės narys, kraštietis Marijus Užupis. Vaikams tai buvo tikra atrakcija, mat su garsiu krepšininku jie gavo progą ne tik pasivaržyti, bet ir padiskutuoti rūpimais klausimais. O šių tikrai netrūko – stovyklautojai domėjosi 3x3 žaidimo subtilybėmis, sportininko gyvenimo būdu, karjera, įsimintiniausiomis akimirkomis, ne vienas klausimas sukosi apie jaudulį – mažiesiems rūpėjo, ar jis plazda ir daugybę varžybų sužaidusių profesionalų širdyse.
„Jaunystėje į aikštelę eidavau su baime, norėdavosi kuo geriau sužaisti, pasirodyti, jaudindavausi dėl kiekvienų varžybų. Su metais užsiauginau odą, dabar jau žinau, ką turiu padaryti, kaip pasiruošti tinkamai. Kuo daugiau įdirbio ir patirties – tuo mažiau jaudulio. Kada kūnas pasiruošęs, tada ir protas pasiruošęs. Bet svarbiausia yra darbas ir pasiruošimas. Jei ateisi į varžybas nepasiruošęs, čia rasi tuos, kurie bus pasiruošę ir tave nugalės“, – teigė M. Užupis pridurdamas, jog šioks toks jaudulys išliks visada, o jei krepšininkas tikina, jog nė kiek nesijaudina, tai gali reikšti tik du dalykus – arba jis meluoja, arba jam žaidimas jau neberūpi.
Bendraudamas su jaunaisiais krepšinio mėgėjais kraštietis prisiminė ir savo kelio pradžią. Pasirodo, viskas prasidėjo Griškabūdžio mokykloje, kai trečioje klasėje besimokantį Marijų į komandą pasikvietė kūno kultūros mokytojas.
„Prisimenu visus momentus, kas kur pakvietė, kur sportavau. Tokios stovyklos kaip ši vaikystėje man buvo svajonė, tačiau negalėjome sau leisti, tad tik vienoje dalyvavau. Tai labai brangūs prisiminimai – pirma išvyka be šeimos, o dar krepšinį žaisti! Kiekvieną momentą, atrodo, prisimenu: kokiam bendrabutyje gyvenau, kokioje salėje sportavau, kas treneriai buvo. Prisiminimai neišdildomi yra. Manau, kad tie, kurie išties nori būti krepšininkais, iš čia pasiims viską ir šią stovyklą taip pat prisimins net po daugelio metų“, – mintis dėstė M. Užupis.
Pasaulio vicečempionas, o ateityje greičiausiai ir olimpinių žaidynių dalyvis, anot T. Šležo, vaikams pademonstravo puikų pavyzdį, jog gyvenime įmanoma viskas – tereikia dirbti, tvirtėti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai bei jausti atsakomybę.
„Pagrindinis mano reikalavimas visiems dalyviams – atsakomybės jausmas. Jei žaidėjas vieną ar dvi treniruotes praleidžia nieko nepranešęs, tai mes jį pašaliname iš stovyklos. Stovykla nemokama, tai galimybė, kokios anksčiau tokie Šakių rajono sportininkai kaip Marijus galbūt neturėjo. Praeitą savaitę turėjome ir Paulių Ambrazevičių svečiuose, jis siuntė žinutę, jog nereikia liūdėti, kad esi iš mažesnio miesto, ypač šiais laikais, kai yra socialinės medijos ir gali būti pastebėtas. Lietuva mažas kraštas, Žemė maža planeta – viskas yra įmanoma, reikia tiesiog dirbti. Stengtis ne dėl išsikeltų, labai didelių lūkesčių, o siekiant atrasti, realizuoti save, juk niekada nežinai, kas nutiks“, – įžvalgomis dalijosi T. Šležas.
Dalė iš Griškabūdžio:
