Lietuva stojo į kovą su „Gazprom” tarptautiniame Stokholmo arbitraže. Ieškinio motyvas paprastas – gauti kompensaciją už savavališkai pakeistą dujų kainos sudarymo formulę.  Tiesa, jog mokame už dujas brangiausiai Europoje, kol kitos šalys geba ir derasi su dujų gigantu privačiai. Ši kainų disproporcija Rytinėje Europos dalyje pasiekė ir Europos Komisijos (EK) darbotvarkę. Rugsėjį EK pradėjo tyrimą dėl monopolinių „Gazprom” veiksmų.

Iš tiesų situacija kontinentinėje dujų rinkoje kiek kitokia, negu nušviečia žiniasklaida. Pasakymas, jog Rusijos dujų gigantas vienareikšmiškai naudojasi savo padėtimi nėra pagrįstas. Europai dujas tiekia 4 korporacijos: Norvegijos „Statoil”, Olandijos „Gaz terra”, Alžyro „Sonatrach” ir Rusijos „Gazprom”. Šalys su šiomis kompanijomis pasirašo ilgalaikes sutartis. Dujų kainos skaičiavimo formulėje egzistuoja tiesioginė priklausomybė nuo naftos rinkos kainos.  Tai, jog Lietuvai dujų kainą nuo 2004 m. iki dabar išaugo kone 5 kartus, didžiąja dalimi yra dėsninga. Visas sąmyšis dėl „Gazprom” vykdomos politikos kilo gana vėlai, tuomet, kai pasikeitė tendencijos dujų rinkose. Kai JAV nustojo importuoti dujas ir perėjo prie skalūninių dujų gavybos bei 2009 m. pasaulinė krizė pasiekė Europą – sumažėjo tiek gamtinių dujų paklausa, tiek jų kaina. Momentinėse dujų rinkose šiandien Jungtinėje Karalystėje dujos parduodamos maždaug 35% pigiau negu per „Gazprom” Lietuvai. Tai sąlygoja skirtingos kainų sudarymo alternatyvos. Kol neturime SGDT ar skalūninių dujų gavybos būdų, esame priversti pasirašinėti ilgalaikes sutartis, susietas su naftos kainomis.

 
Iš esmės EK ir Lietuvos ginčai su „Gazprom” yra paremti skirtingų tikslų ir motyvų. EK siekia, kad jog monopolininkas laikytųsi nustatytų kainų reguliavimo taisyklių ir nesinaudotų sava padėtimi Centrinėje ir Rytinėje ES. Vos po mėnesio, kai EK pradėjo tyrimą dėl „Gazprom”, Lietuva tarsi gavo „žalią šviesą” bandyti išsireikalauti susikaupusių „potencialių” permokėjimų nuo pat 2004 metų.

Kaip pakis naujosios koalicijos dialogas su „Gazprom” kol kas galima tik spėlioti. Buvusi vyriausybė ėmėsi gan radikalių permainų: pradėtas SGDT projektas, o rusiškas dujų koncernas paduotas į tarptautinį teismą. Atsižvelgiant į faktą, jog patys socialdemokratai dar 2002 m. inicijavo „Lietuvos dujų” privatizavimą 10 kartų mažesne negu rinkos kaina „Gazprom” ir „E.ON Ruhrgas“ kompanijoms bei nei karto per savo kadencijos metus nemėgino derėtis dėl dujų kainos Lietuvai, galima manyti, jog gamtinių dujų energetikos srityje jie nebus A.Kubiliaus vyriausybės veiksmų plano tęsėjai.

Ir visai nepaisant vidinių mėginimų teismo būdu pasiekti teisėtą kainos ribą, EK tyrimo išvados gali turėti lemiamą reikšmę. Jei EK sugebės tinkamai argumentuoti, jog „Gazprom” dujų kainos skirtumai įvairiose ES šalyse yra nepagrįsti, tuomet derybos dėl naujos kainodaros nebepriklausys nuo valstybių narių pastangų. Pasak ES energetikos komisaro Guentherio Oettingerio, 30% kainų disproporcija yra diskriminacinė ir „Gazprom” gali tekti susimokėti 14.5 mrld USD baudą už ES taisyklių pažeidimus. Šiam scenarijui pasitvirtinus, galima būtų teigti, jog bene pirmą kartą ES institucijos apgynė bendrą Rytų ir Centrinės Europos interesą kovoje su trečiąja šalimi dėl energetikos išteklių rinkos.