Dvasinis tobulėjimas

Žmogus gyvena tarp dangaus ir žemės, tarp dvasingumo ir materializmo - ateiname į šį pasaulį ne tik kurti materialinės gerovės, bet ir realizuoti savo dvasinį potencialą, praplėsti savo sąmonės ribas. Gyvename materialiame pasaulyje – o tai yra didelis išbandymas žmogaus dvasingumui. Neišgyvensime be maisto, drabužių, pastogės. Daug dirbame, kad tai turėtume ir net nesusimąstome, kad dvasinis darbas taip pat turėtų būti pastovus, toks pat savaime suprantamas, kaip maistas ar buitis. Materialūs dalykai turėtų būti priemonė išgyventi, o ne gyvenimo tikslas.

Šiandien daugelis iš mūsų esame panašūs į sraiges savo patogiuose namukuose, uždarytais langais ir durimis. Gyvename tik savo mažo egoistinio „aš” poreikiais. Laimės ieškome tik materialiuose dalykuose ir vis nusiviliame, nes žmogus iš prigimties yra dvasinė būtybė ir gyvenimo džiaugsmą ji gali pajusti tik per dvasingumą. Anksčiau ar vėliau pajuntame, kad “kažko” trūksta. O tas “kažkas” ir yra mūsų dvasios bandymas mus pažadinti. Kam? Dvasiniam augimui, savo unikalios asmenybės, savo galimybių atsiskleidimui. Nes kiekvienas žmogus yra toks nuostabus, kad kiekvienas yra atskiras pasaulis, atskira filosofija, atskiras mokslas.

 
Kai pradedame sąmoningai eiti dvasinio tobulėjimo keliu, imame suvokti dvasinio tobulėjimo, dorovės, sąmoningumo svarbą mūsų gyvenime, pradedame daugiau laiko skirti maldai, meditacijai, sakraliems ritualams, bendrumo su Dievu paieškoms,  suvokiame sveiko, švaraus, dorovingo gyvenimo būdo prasmę ir bandome taip gyventi. Šio kelio pradžioje mūsų energetinis kūnas panašus į pritemdytą, pilką erdvę ir sąmonės šviesa ją apšviečia tik kai kuriose vietose. Kitos lieka drumstos arba visai nepralaidžios sąmonės šviesai – tai yra tokios vietos, kurios susijusios su didžiausiais skausmo ir kančios akivarais mūsų dabartiniame arba praeituose gyvenimuose.

Jeigu savo maldose meldžiate, kad išmoktumėte besąlygiškai mylėti pasaulį, jei to meldžiate labai karštai, maksimalistiškai, į sąmonės, energetinio kūno paviršių ima veržtis buvusios, kažkada išgyventos situacijos, kuriose rodėte didžiausią nemeilę, neapykantą, pasaulio nepriėmimą, tai yra visa tai, kas priešinasi pirmajai besąlyginės meilės programai. Kad pamokos, kurių prašote, būtų pakeliamos - tokios, kurias sugebėtumėte harmoningai integruoti, suvokti, neplėšydami savo gyvenimo ir aplinkybių, prašykite jums „įkandamų“ pamokų. Su dvasingumu juokai menki. “Prašei – imk, turėk.”

Kiekvienas mūsų poelgis, mintis, jausmas įsirašo amžinybės įrašuose, išlieka didžiojoje visumoje – mes negalime nieko paslėpti: anksčiau ar vėliau, atėjus laikui, teks susitikti akis į akį su savo veiksmų padariniais bei suvokti, kas vyko, jau visai iš kito taško. Tuomet išryškėja pasirinkimas: dar kartą kartoti klaidą, dar stipriau įklimpti dramon ar, ją suvokus, ieškoti kitų išeičių, bandyti atkurti sugriautą pusiausvyrą, išardytą harmoniją. Variantų, kokiu būdu praeitis, seni karminiai patyrimai gali paskatinti baimes šiandieniniame gyvenime, gali būti labai daug. Praeities patyrimai daugybe emocinių, energetinių gijų susiję su mūsų dabartiniu energetiniu kūnu bei emocinėmis reakcijomis, mintimis bei situacijos vertinimu, net jei jų neprisimename ir nesuvokiame, bet po truputį į jas nyrame. Visą gyvenimą vyksta vidinė kova, žmogus nuolat kovoja su savimi – jam labai svarbūs materialiniai dalykai, bet jis veržiasi ir į dvasingumą.

Tikrasis dvasingumas - tai džiaugsmingas, vidinės laimės ir ramybės kupinas gyvenimas, kai žmoguje nelieka pykčio, pavydo, egoizmo, išskaičiavimo. Kai žmogus atsiskiria nuo materialinių dalykų: kūno, jausmų, norų, malonumų. Kai sieki kilnaus ir prasmingo tikslo - tada jau visas Pasaulis padeda.

Tad negyvenkite pilkai ir nelaimingai, nes pilki žmonės kuria pilką gyvenimą. Ir niekas mūsų nepažadins – pabusti turime kiekvienas asmeniškai.