baneris leidinys

adventasLaiko tėkmė nenumaldomai vėl priartina mus prie didžiausios ir gražiausios metų šventės Šv. Kalėdų. Kristaus gimimo belaukiant ir jam ruošiantis, matyt, turėtume gerai pasvarstyti, kokios vertybės svarbiausios mūsų gyvenime. Tam ir skirtas adventas, kviečiantis į rimtį ir susikaupimą, primenantis, jog žmogaus egzistencijoje reikalingas dvasinis augimas. Jis prasideda nuo lapkričio 28 dienos ir tęsiasi keturias savaites iki Šv.Kalėdų.

Mūsų protėviai labai vertino ir gerbė šį laikotarpį, todėl buvo sukurti draudimai, papročiai ir paslaptys. Nuo senų laikų lietuviai ant adventinio vainiko degdavo keturias žvakes, simbolizuojančias keturias advento savaites, kurių metu nesilinksmindavo, nešokdavo, neruošdavo didelių šeimyninių švenčių, daug pasninkaudavo. Vakarais ilgai nevakarodavo, ypač po vidurnakčio, nes piktosios dvasios žmones persekioja – jos pasibeldžia į langus ir, kas pasižiūri, tas neišvengia mirties. Advento metu būdavo negalima kirsti miško, o tiems, kas draudimo nepaisydavo, sako, užsimojęs kirviu, išgirsdavo raudojimą, jiems pasirodydavusi aukšta žila moteris - miško dvasia ir medkirtį sudrausmindavusi.  Senoliai tikėjo, kad iš advento metu kirstų rąstų negalima trobos statyti ir krosnies kūrenti, nes prisišauksi nelaimę, naktimis kažkas baladosis, mat šeimininkus dažnai dvasios lankys. Advento laiku būdavo draudžiama dirbti kai kuriuos triukšmingus darbus, skersti gyvulius, kirpti avis. Atsirasdavo daugiau laiko stebėti gamtos reiškinius, iš kurių ūkininkai spėdavo būsimą derlių. Jei daug sniego, galima tikėtis gausaus vasarojaus, jei adventas saulėtas – lauk gero daržovių derliaus. Jei per adventą šąla – bus karšta vasara su besitrankančiais perkūnais. Dažni atodrėkiai lemia gražų rugių žydėjimą ir grūdingas varpas, o štai lietingas gruodis pranašaudavo sugadintus rugius vasarą.
 
Adventas – laukimo, rimties, maldos ir susikaupimo metas. Šio prasmingo laikotarpio pavadinimas kilęs iš senoviško ir svetimo mūsų ausiai lotynų kalbos žodžio „adventus“ – reiškiančio „atėjimą“. Bažnyčios istorikai sutaria, kad tikruoju advento laikotarpio pradininku reikėtų laikyti popiežių ir bažnyčios mokytoją Šv.Grigalių I, dar vadinamą Didžiuoju, kuris 590 metais nustatė keturių savaičių advento trukmę, sukūrė šiam laikui skirtas maldas, nustatė mišių tvarką ir reformavo bažnytinį giedojimą, kuris jo garbei ir šiandien vadinamas grigališkuoju. Jis skirtas Jėzaus Kristaus atėjimo – gimimo – laukimui įprasminti. Šiuo laikotarpiu visa žmonija kviečiama atsigręžti į žmogiškąsias vertybes, peržvelgti savo dvasinį gyvenimą, daugiau laiko skirti maldai ir susikaupimui. Kiekvienas žmogus kviečiamas pasninkauti ir stengtis pastebėti šalia esantį žmogų, kuriam reikia pagalbos, užuojautos, gero žodžio, paramos. Kristus gimimas skelbia pasauliui meilės, vilties ir tikėjimo žinią, o mes kiekvienas turime būti tos žinios nešėjai pasauliui. Advento metu – malda, pasninkas, išmalda, atgailos dvasia – neturi būti nustumta ir užmiršta. Tai tokie paprasti, bet tiek daug reiškiantys žodžiai. Svarbiausia - ne išorė, o tikra vidinė kalėdinė dvasia. Ir nėra nieko išmintingesnio, žavesnio ir didingesnio už ją. Advento metu reikia pabūti vienumoje su savimi. Vienatvė - laikina dvasinė dimensija. Tai ne vienišumas. Mes kasdien atiduodame save kitiems, o Advento metu reikia atsigręžti į save, kad ateitų Dievo šviesa į mūsų širdis.

Šiame pašėlusiame bėgime, besibaigiant metams ir artėjant Didžiosioms šventėms, vertinkim ir branginkim laukimo laiką – adventą, kad galėtume dar daug ką nuveikti tobulindami save, augdami dvasia, sėdami aplink save meilę ir gėrį. Vertinkim ir branginkim Laukimo laiką. Sunkmetis kviečia mus susitelkimui, tarpusavio supratimui, užuojautai ir pagalbai. Advento metu pasiruoškime Kalėdoms, pastebėdami šalia esantį, pasidalindami su kitu savo laiku,  geru žodžiu, malda, kantrumu, viltimi, tikėjimu, meile. Jei turime galimybių, padėkime materialiai tiems, kuriems to labiausiai reikia. Verta pagalvoti, ką kilnaus ir gražaus galime nuveikti per adventą, kad išgyventume tikrąsias Kalėdas. Šios šventės tebūna pilnos tikėjimo, ramybės, pasiaukojimo ir Dievo artumo, Dievo, tapusio žmogumi – Kūdikiu, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų tikrąjį gyvenimą. Kurkime savo gyvenimą drauge su Kristumi, kad į mūsų namus ateitų stebuklingosios Šv.Kalėdos, atskleidžiančios tikrąją laiko prasmę.

Asta Gvildienė

Comments are now closed for this entry


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos