Sielos ir šeimos šventė

Gruodžio 22 dieną Saulė kirs žiemos saulėgrįžos tašką. Tai žiemos tamsybės nugalėjimo šventė, tarytum Naujųjų metų pradžia. Tai trumpiausia žiemos diena ir ilgiausia naktis. Po keleto dienų, sužibus pirmosioms vakaro žvaigždėms, sėsime prie Kūčių stalo. Saulė pasiekia savo žemiausią metų tašką ir naktį, pasislėpusi už horizonto, užbaigia Metų Virsmą, palikdama mūsų pasaulį tamsiausios, ilgiausios ir paslaptingiausios nakties valiai. Ši naktis - tai simbolinė Saulės mirtis, būsena prieš naują Gimimą, kai visa, kas gyva, priklauso tarsi dviems pasauliams. Tai metas, kai vyksta stebuklai, kai žmogus peržvelgia savo asmeninį gyvenimo kelią.

Patys archajiškiausi žiemos saulėgrįžos ir Kalėdų vaizdiniai siejami su elniu, savo raguose nešančiu Saulę. Devyniaragis elnias lietuvių pagonių tikėjime – Mėnulio simbolis. Nuo Mėnulio priešpilnio iki pilnaties – devynios paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu. Baltų tautosakoje pasakojama, kad baltas elnias išbėga per Žiemos Saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas. Tada jis pasirodo su naujai gimusia Saule ant ragų, skelbdamas Naujųjų metų pradžią, naujo pasaulio gimimą. Taigi Žiemos saulėgrįža iš tiesų buvo švenčiama iki Kalėdų. Kalėdų rytą pasirodęs elnias atneša džiaugsmą, naują Saulės atgimimą, ir naują gyvenimą.

Kūčių vakaras – tai pasiruošimas Kalėdoms. Tai kiekvieno akistata su savo vidumi, tai Pasaulį prikeliančios ir įsukančios šviesos laukimas, tai susitaikymas su savimi ir artimaisiais, savo senelių ir protėvių akivaizdoje. Ant balta staltiese dengto stalo išsirikiuoja visa metų ir gyvenimo pilnatvė, paversdama Kūčių vakarienę šventa padėka. Nuo seno greta paplotėlio ir kryželio ant stalo buvo statoma žvakė, simbolizuojanti Betliejų apšvietusią žvaigždę gimus kūdikėliui Jėzui, jo mokslo šviesą, pasaulio atsinaujinimą, primenanti vakarienėje dalyvaujančių mirusiųjų vėles. Žvakės šviesa siejama su viltimi, šeimos vienybe, apsauga nuo nelaimių.

 
Pagrindiniai Kūčių valgiai turi savo simbolinę prasmę. Daugelis jų kilę iš biblinių siužetų ir senosios liaudies pasaulėjautos. Obuoliai - simbolizuoja Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį. Žirniai – tai Marijos ir žmonių ašaros. Jie valgomi, kad kitais metais netektų verkti. Kviečiai - tai skalsos simbolis, kad visus metus netrūktų duonos ir javai laukuose derėtų. Kviečiai siejami su legenda, kaip Marija sterblėje slėpė kūdikėlį Jėzų nuo Erodo. Kai kareivis paprašė parodyti, ką ten Marija turinti, sterblėje  jis pamatė kviečius. Medus - šviesos, sveikatos simbolis. Kūčiukai - paskutinės vakarienės duona. Žuvis ir silkė primena apaštalus, kurie buvo žvejai. Jie simbolizuoja Dievo stebuklą prie Samareto, kai Kristus pamaitino minią žmonių su dviem žuvimis ir penkiais kepaliukais duonos. Spanguolės - apsauga nuo priešų. Duona ir pyragas - stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis. Rauginti kopūstai, daržovių mišrainės - motinos, daržų šeimininkės, darbščių rankų derlius su meile atiduodamas šeimynos sočiui. Uogos, grybai, riešutai - vaikų ir senelių surinktos gėrybės. Kai tėvas ir motina užimti darbuose, jų rūpestis, kad ant Kūčių stalo ir jie turėtų, ką padėti bei nesijaustų dykaduoniais.

Šv.Kalėdos - tai magiška šventė, kai visa šeima gali pabūti kartu. Kiek daug reiškia buvimas kartu: maisto ruošimas, eglutės puošimas, dalijimasis kalėdaičiu ir skubėjimas į Piemenėlių mišias. Tai pajuntame savo vidumi ir tas jausmas mus dar ilgai šildo. Kasmet kartojamos apeigos suteikia pagarbos ir saugumo jausmą, o vaikams jos perduodamos kaip šventinė dovana, kurioje galime atrasti meilę ir ramybę. Šv.Kalėdos – tai sielos ir šeimos šventė, nes per šeimą Dievas ateina į mūsų pasaulį. Nėra kitų tokių švenčių kaip Kalėdos.

Paslaptinga Kūčių naktis siejama su burtais ir vėlių pasauliu. Mirusieji lanko gyvuosius, stichijos rodo ženklus, atgyja vanduo ir kalba ugnis. Pasaulis tarsi atsiduria tarp Mirties ir naujojo Gimimo. Prieš šią šventąją naktį motina pagal senąsias tradicijas pabarstydavo grūdų ant šeimos narių, o ypač ant vaikų. Šeimininkas grūdais pabarstydavo trobos kampus ir židinį. Buvo tikima, kad  grūdai perduoda gyvybinę augimo jėgą. Tą šventą vakarą šeimos stalo  nenudengdavo, palikdavo giminaičių vėlėms, ateinančioms aplankyti savo namų ir suteikiančioms Kūčių stalui ir valgiams antgamtinės galios.

Ilgiausią metų naktį įmanomi visokie ateities spėjimai, nes laikas ir erdvė praranda įprastus metmenis. Buvo atliekama daugybė burtų, skirtų vedybų, gyvenimo, derliaus, orų prognozei sužinoti. Tikima, kad tą naktį galima išgirsti kalbančius gyvulius, vandenyje pamatyti savo ateitį. Ištarti linkėjimai, žodžiai įgauna magiškos galios ir būtinai išsipildo. Juk nieko nėra neįmanomo šią stebuklingą paslapčių pilną naktį.

Šv.Kalėdos – Dievo ir žmogaus susitikimo diena. Dievas įeina į pasaulio ir kiekvieno žmogaus istoriją. Ateina įsikūnydamas ir tapdamas žmogumi, prisiima visą žmogaus trapumą, kad padėtų jam prie jo priartėti. Šv.Kalėdos – tai džiugi žinia šiandieniam pasauliui, pasimetusiam, prislėgtam žmogui, kuris tebekariauja ne tik išorėje, bet ir savo širdyje, savo vertybių pasaulyje.

Gerumas, jautrumas, dosnumas, susitaikymas  – tai žmogaus sielos šventė bei dvasinio gyvenimo triumfas. Kalėdų džiaugsmo potyris yra neatsiejamas nuo vidinio pasaulio grožio, todėl pirmiausia turime pagerbti save ir kitus. Ar gyvenau taip, kad nusipelnyčiau aplinkinių pagarbos, ar mano širdyje nėra pykčio ir pavydo, ar nesuteikiau liūdesio savo artimiesiems ir draugams, ar tikrai buvau vertas pasitikėjimo, ar džiaugėsi mano buvimu šalia esantys žmonės. Tai esminė sąlyga Kalėdų džiaugsmui patirti.