Sausio 6 dieną minime Trijų Karalių šventę, tiksliau ją būtų galima vadinti graikišku pavadinimu Epifanija - Dievo apsireiškimo iškilmėmis, nes, kaip rašoma Evangelijoje pagal Matą, „atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“ Taigi, gal žmonių, atvykusių prie Jėzaus lopšio, nereikėtų tituluoti karaliais: niekas nežino jų kilmės, niekas nežino jų tikrų vardų ir skaičiaus.Bažnyčios atstovai, pavadinę išminčius karaliais, siejo juos su dovanų skaičiumi, aprašytu Evangelijoje: Jėzui išminčiai dovanojo aukso, išreikšdami nuolankumą kaip karaliui, smilkalų, parodydami pagarbą kaip Dievui, ir miros, kaip dovaną mirtingajam. Iš tiesų, žodis „karalius“ sukelia malonius vaikystės pasakų prisiminimus, nes ši „Trijų karalių“ evangelinė istorija turi visko, ko reikia pasakai. Todėl ir kalėdiniuose atvirukuose mes matome būtent karalius su šermuonėlių mantijomis, būtent tris, būtent su visu karaliams deramu orumu.
Tačiau istorikai mano, kad tais laikais nebuvo papročio keliauti iš rūmų į rūmus su draugiškais vizitais. Dažniau karaliai puldavo vienas kitą arba sudarinėdavo sąjungas kovai prieš kitus karalius. O išminčių ar magų kelionė pas Viešpatį sukelia kvapą gniaužiančius antgamtinius patyrimus, slaptą informaciją ar net burtus. Atrodytų, kad Jėzų gali atrasti tik tie, kas turi ypatingų sugebėjimų ir daug išminties, kas moka skaityti Visatos paslaptis.
Pasak religijos tyrinėtojų, išminčių kelionė ir pagarbinimas turi labai seną ikonografinę tradiciją. Išminčių vaizdavimas aptinkamas jau Romos katakombų freskose, taip pat ant ankstyvųjų krikščionių sarkofagų. Kai kur išminčiai vaizduojami garbinantys Kūdikį, kitur jie sudaro Kalėdų ikonografinės grupės dalį. Tuomet jie vaizduojami keliaujantys - raiti išminčiai joja kalno papėdėje, ranka rodydami į jiems kelią rodančią žvaigždę.
Egzistuoja daugybė teorijų, aiškinančių, kas iš tikrųjų buvo Betliejaus žvaigždė. Biblijos kritikai mano, kad ji niekuomet neegzistavo, kad tai - tik graži legenda. Kiti sako, kad tai dvasinė būsena, privertusi Rytų išminčius keliauti į Betliejų, treti įsivaizduoja, kad tai galėjo būti ryški kometa arba Venera – antroji planeta nuo Saulės, panaši į ryškią šviesą, spindinčią vakaro žaroje.
Tačiau iš visų teorijų įtikinamiausios gimsta iš istorikų ir astronomų atliktų tyrimų. XVII amžiaus astronomas Johanesas Kepleris bei šiandieninis austrų astronomas Konradinas Ferraris d’Occhieppo sako, kad evangelisto Mato pasakojimą galima susieti su 7 metais pr. Kr. įvykusiu Saturno ir Jupiterio planetų suartėjimu. Tai labai retas astronominis reiškinys. Ryškiai spindintys Saturnas ir Jupiteris kartu patekėjo tų metų lapkričio 12 dieną ir iš Žemės buvo matomi kaip viena ryški žvaigždė dvi savaites. Tai tikslus faktas, kurį gali patikrinti kiekvienas astronomas.
1992 metais pasirodžiusioje knygoje „Švenčių folkloras, fobijos ir linksmybės“ Donaldas E. Dossey paminėjo, kad ne 1 metais po Kristaus, bet 6 metais iki Kristaus, pavasarį, Marsas, Jupiteris ir Saturnas buvo labai arti ir sudarė trikampį, kuris ir galėjo būti Betliejaus žvaigžde.
Vardai Kasparas, Melchioras, Baltazaras Evangelijoje neįrašyti. Jie išminčiams priskirti vėlesniais amžiais – ateina iš Vakarų tradicijos, susijusios su magijos relikvijų kultu. Išminčiai iš Rytų, kuriuos mini Matas savo evangelijoje, įvardijami graikišku žodžiu „magoi“. Manoma, kad tai galėjo būti mokslininkai astronomai – astrologai, kurie tais laikais dar būdavo ir dvasininkai. Visai realu, kad jie galėjo dirbti babiloniškojoje Siparo observatorijoje, kuri garsėjo kaip svarbiausias to meto astronomijos centras Artimuosiuose Rytuose.
Pasak Bažnyčios atstovų, trys karaliai simbolizuoja pirmuosius pagonių tautų atstovus, atvykstančius tapti Dievo tautos dalimi. Jų atvykimas - tai tarsi visų tautų atsivėrimas tikėjimui. Taip pat jie – tarsi pirmieji misionieriai, kurie skelbia Kristų pagoniškame pasaulyje.
Tris karalius galima susieti ir su garbingais ir dosniais, drąsiais ir dorais žmonėmis. Prisiminkime iš senų laikų likusį posakį - „karaliaus širdis“. Išminčiai iš Rytų šalies tikrai turėjo karališkas širdis, nes jiems nerūpėjo pasipuikuoti ir įamžinti savo vardus, keliaujant pagarbinti Viešpatį. Evangelija nieko neužsimena apie jų gyvenimus šiems grįžus namo, nieko nepasakoja apie tai, kaip juos pakeitė kelionė paskui Betliejaus žvaigždę. Tačiau jų karališka širdis kasmet tyliai pagarbinama, užrašant kreida ant namų durų tris simbolines raides: K+M+B.
Karališkos širdies Jūsų namams!
Asta Gvildienė
Arūnė iš Griškabūdžio:
