Senųjų kultūrų išminčiai žinojo, jog medžiai – labiausiai išsivystę ir ilgaamžiai augalai Žemės planetoje. Jie ne tik sugeria anglies dvideginį ir paverčia jį deguonimi, bet ir sugeba sugerti neigiamą energiją. Savo šaknimis medžiai maitinasi žemės, o viršūnėmis – kosmine energija. Todėl jie tarsi yra nuolatinėje meditacijos būsenoje. Žmonės, mokantys valdyti energijas, gali kalbėtis su medžiais ir keistis su jais energijomis.
Medis gali padėti žmogui atverti energetinius kanalus, patirti ramybės ir susikaupimo būseną, pajusti dvasios pakilimą ir gyvybiškumą. Todėl išmintingoji žmonijos dalis ilgainiui išmoko naudoti medžius gydymo ir dvasios tobulėjimo tikslams.
Ne veltui nuo seno baltų tautos tikėjo sielos nemirtingumu, kuris pasireiškia kaip gyvybinė energija, pereinanti į kitus gamtos kūrinius: augalus arba gyvūnus. Medžių savybių sudvasinimas ir netgi dieviškųjų savybių suteikimas visuotinai buvo paplitęs ne tik baltų kultinėse tradicijose. Šventųjų gojų turėjo germanai, medžius garbino druidai. Vieni tyrinėtojai juos laiko senovės keltų žyniais, kurių atliekami ritualai buvo susiję su medicina ir burtais. Kiti druidus priskiria karių luomui, o treti lygina su indų brahmanais. Senovės Graikijos ir Romos mitologijoje medžiai buvo vaizduojami kaip tarpininkai tarp dievų ir žmonių. Slavų protėviai, kalbėdami su medžiais, gaudavo atsakymus į užduotus klausimus.
Senajame Testamente ir pranašo Mozės knygose minimas kedras – unikalus medis, turintis gydomųjų savybių ir gebantis savyje kaupti kosminę energiją, todėl iš jo pagaminti amuletai saugo ir gydo. Turint tokį amuletą, nereikia net specialių užkalbėjimų ar kitokių magiškų ženklų.
Ne veltui karalius Saliamonas iš kedrų pastatė šventyklą. Už atgabentus statybai kedrus iš Libano jis prižadėjo Tiro karaliui Hiramui dvidešimt savo karalystės miestų. Sunku tuo patikėti!
Kedras per šimtus metų sukaupia nepaprastų galių, kosmoso jėgos, kuri teigiamai veikia net ir labiausiai išsekusį žmogų. Visai teisėtai Egipte kedras laikytas amžinos gyvybės simboliu, o Babilone - nemirtingumo jėga. Kedro aliejus – vaistas nuo visų ligų. Jis pranoksta geriausių rūšių augalinius aliejus gaunamus iš kitų augalų, nes jis gydo ne tik kūną, bet ir dvasią. Kedro aliejų galima tepti ant odos, gerti ir naudoti kaip maisto produktą.
Ginkmedis – seniausias mūsų planetos medis. Žemėje jis auga jau apie 190 mln. metų. Budistai ginkmedį laiko šventu augalu ir augina prie šventyklų. Dviskiaučio ginkmedžio lapų ir vaisių gydomosios savybės žinomos nuo neatmenamų laikų. Literatūroje yra duomenų, kad ginkmedis, vadintas „jaunystės medžiu“, kaip vaistas vartojamas jau 5000 metų. Nuo senų laikų rytiečiai naudojasi gydomosiomis ginkmedžio galiomis: semiasi iš jo energijos ir iki žilos senatvės keri savo išmintimi. Jis gerina atmintį, dėmesį, budrumą, mažina depresinę nuotaiką, normalizuoja kraujo spaudimą.
Ypatinga magijos galia apgaubtas šermukšnis. Jis saugo nuo blogio ir nepageidaujamos įtakos, suteikia privatumą, ramybę ir prieglobstį. Pagal Didžiosios Britanijos bioenergetikų priimtą penkių balų sistemą jis vertinamas maksimaliai – penkiais balais. Sunkiai sergantiems, ypač vyresnio amžiaus ligoniams, naudinga prie lovos pamerkti keletą šermukšnio šakelių. Senovėje lietuviai surištas šermukšnio šluoteles kabindavo ant sienos lovos galvūgalyje arba laikydavo palovyje, tikėdami, kad jis apsaugo nuo ligų, piktųjų dvasių ir burtų.
Šio medžio uogos gydo nuo daugelio ligų. Net nuo vėžio. Šermukšnio vaisiuose vitamino C yra daugiau nei citrinose, beveik nenusileidžia erškėtrožėms, karotino daugiau nei morkose, jis žymiai lengviau pasisavinamas, yra gausu sacharidų, flavonidų, rauginių medžiagų, rečiau sutinkamo vitamino E, jodo, eterinių aliejų, mineralinių medžiagų, mikroelementų.
Švelni, sklidina augimo energijos ir dosniai ją dalijanti liepa energetiškai stipriausia vidurvasarį, kai apsipila žiedais ir skamba dūzgiančiom bitėm. Tai moteriškas medis, bet tinka visiems – moterims ir vyrams, stipriems ir silpniems, jauniems ir seniems. Ji suteikia energijos ir nuima negatyvą, stiprina santaiką, mažina kategoriškumą.
Liepos žiedų arbata, užpilai, nuoviras pasižymi raminančiu, šlapimą varančiu, prakaitavimą skatinančiu, karščiavimą mažinančiu, atsikosėjimą gerinančiu, antibakteriniu ir priešuždegiminiu poveikiu, veikia atpalaiduojamai ir raminamai. Žievės nuoviras vartojamas sergant gastritu, kai padidėjęs skrandžio rūgštingumas.
Sakoma, kad medžiai, kaip ir žmonės, turi savo charakterį. Jie gali būti abejingi, jausmingi, draugiški ir net labai dosnūs. Vieni gali duoti energijos tiek, kiek panorėsite, kiti iš jūsų lauks energijos ir dėmesio. Su medžiu reikia išmokti bendrauti ir elgtis kaip su žmogumi, tuomet medis labiau atsivers ir dalysis eneregija, už parodytą dėmesį atsakys švelnumo ir rūpestingumo bangomis.
Ar medis nori bendrauti ir pasidalyti savo energija galima patikrinti. Palaikykite ištiestą dešinę ranką sprindžio atstumu nuo kamieno. Jei po keliolikos sekundžių pirštų galuose ir delne pajusite malonią šilumą, galite būti tikri, kad medis su jumis pasiruošęs pasikeisti energija. Tik niekada nenueikite nuo medžio nepadėkoję ir neatsisveikinę. Galite tiesiog apkabinti ar paglostyti jo kamieną.
Asta Gvildienė
Rimas iš Gelgaudiškio:
