Gintaras – laimės ir sveikatos akmuo

Gintaras - seniausias gydomasis akmuo, randamas Baltijos jūros pakrantėje, nuo seno mūsų protėvių gyvenamoje teritorijoje. Geltonasis gintaras buvo naudojamas per sutuoktuvių ritualus, kabinamas virš vaiko lovelės. Juodasis gintaras buvo dedamas mirusiajam ant krūtinės, kad apsaugotų sielą nuo piktųjų dvasių ir padėtų jai sėkmingai nukeliauti Anapilin.

Sakoma, kad gintaras ne tik laimės ir sveikatos akmuo, bet ir meilės talismanas, galintis pritraukti prie savininko jo susižavėjimo objektą. Daugelis mokslininkų gintarą laiko pačiu nuostabiausiu ir seniausiu akmeniu. Mums tai labiausiai tinkamas akmuo, nes formuojasi ir gyvena toje pačioje aplinkoje, kaip ir mes. Iš tiesų – tai ne akmuo. Gintaras – tai suakmenėję medžio sakai, kuriuose, kaip manė senoliai,   pagauta saulės dalelytė.

Senovėje gintaras buvo labai vertinamas. Jis buvo naudojamas religinėse apeigose, nes puikiai dega ir skleidžia malonų kvapą. Daugelis tautų jį nešiojo kaip apsaugą nuo prakeikimų bei nužiūrėjimų.

 
Senovės Graikijoje dovanoti gintarą – reiškė palinkėti laimės. Taip pat buvo tikima, kad šis akmuo atneša sėkmę mūšyje, todėl einant į karą, graikai dėdavosi gintarinius amuletus. Ne mažiau populiarus gintaras buvo ir viduramžiais. Iš jo buvo daromi krikščioniški atributai: kryželiai, žvakidės, ritualiniai indai. Kadangi gintarui esat saulės spinduliuose gaminasi ozonas, todėl gintariniuose induose saugomas maistas ir  gėrimai savo gerąsias savybes išsaugodavo net nelaikomi šaltame rūsyje.

Viduramžiais turtingiausi Europos monarchai, kaip pasididžiavimą turtais ir prabanga, savo rūmuose įsirengdavo gintaro kambarius. Visi žinome legendomis apipintą gintaro kambarį, kurį Prūsijos princas Frydrichas Vilhelmas 1716 metais padovanojo Rusijos valdovui Petrui I. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai atsiėmė šią dovaną ir išsivežė į Karaliaučiaus pilį, tačiau pasibaigus karui, pilies rūsiuose šio unikalaus lobio jau nebebuvo. Jis nerastas iki šiol.

Gintaras nuo seno laikomas magišku akmeniu, ne tik saugančiu nuo pikto, bet ir suteikiančiu kūrybiškumo, atnešančiu sėkmę ir ramybę. Jis skatina altruizmą, švelnumą, ramų ir tikrą pasitikėjimą savimi, gebėjimą spontaniškai pasielgti situacijose, kuriose anksčiau būdavo paklūstama įsikalbėtiems planams.

Jis ramina emocingų žmonių vidinį chaosą, nervingumą, irzlumą, pyktį, įtampą, atsiradusią iš prisigalvotų problemų, nuoskaudas, vienatvę, graužatį dėl to, ką galėjote padaryti, bet nepadarėte. Naudingas gintaras tiems, kurie negali išsilaisvinti iš nuoskaudų, ypač tėvams ar seneliams, taip pat ir nešantiems protėvių karmos dalį.

Nuo seniausių laikų buvo tikima, kad gintaras – vaistas nuo visų ligų. Senovės romėnų ir arabų gydytojų knygose galima rasti daugybę receptų, kaip panaudoti gintarą gydymui. Atrodo, nebuvo tokių ligų, nuo kurių neišgydytų gintaras. Gintaro karoliais gydė nuo gerklės skausmo, peršalimo, astmos, širdies negalavimų, padėdavo nuo pykinimo, valė akmenis iš insktų, padėjo įveikti akių ligas.  

Gydymo, naudojant gintarą, tradicijos siekia tūkstantmečius. Plačiai buvo vartojami gintaro gabalėliai ir iš jų sutrinti milteliai, geriamas geltonojo gintaro vanduo. Norint jį pasigaminti reikia gintaro gabalėlį tiesiog įdėti į indą su geriamu vandeniu ir palaikyti. Šis vanduo apvalys ne tik jūsų energetinius kūnus ir meridianus, bet ir atkurs kūno skysčių balansą, apvalys limfą, kvėpavimo takus, virškinimo ir išskyrimo sistemą, stiprins širdį ir reguliuos kraujospūdį. Manoma, kad jis labai gerai veikia endokrininę sistemą, valo kepenis, lygina ir šviežina odą.   

Alergiškiems ir odos ligomis sergantiems žmonėms yra naudingos gintaro, jūros druskos ir žolelių vonios. Sergantys radikulitu gali patys pasigaminti gintaro diržą. Į medvilninę ar švelnaus lino medžiagą įsiūti gintaro gabalėlius,  ir apsijuosti juo. Tokiu diržu galima masažuoti skaudamus kelių sąnarius, nugarą ar kojų pėdas.

Kosmetikoje naudojama gintaro pudra, kuri apsaugo odą nuo kenksmingų ultravioletinių saulės spindulių, o gintaro aliejus, sugebantis prasiskverbti pro epidermį, turi antiseptinių savybių, padeda greičiau užgyti žaizdoms.

Nepamirkite, kad gintaras netinka su sidabru. Geriausiai jį rėminti į varį, žalvarį arba bronzą, kaip darydavo mūsų senoliai. Jei skundžiatės sąnarių skausmais, artritu, galite nešioti apyrankes tiek ant rankų, tiek ant kojų.

Gintarą dažnai reikia valyti, nes jis greitai viską sugeria į save. Pirmiausia nuplaukite jį po tekančiu drungnu vandeniu. Tada įdėkite į stiklinę šaltinio vandens su šaukšteliu jūros druskos ir palaikykite keletą valandų. Jei jis buvo seniai valytas, tegul pabūna ilgiau. Tada išimkite ir vėl nuplaukite.

Kartą per mėnesį gintarą įkraukite saulės spinduliuose, palikdami jį atvirame ore visai dienai ant palangės.