Metai yra kelionė. Ne tik žmogaus, bet ir Saulės: vasaros ir žiemos saulėgrįžos – tai visiško pasikeitimo momentai, kai Saulė ima tolti arba artėti prie mūsų, o lygiadieniai – vos vos pastebimi lėto ir nuoseklaus proceso taškai. Iš tiesų, metų ciklas panašus į kelionę pirmyn ir atgal. Mes užfiksuojame kelionės pradžios ir sugrįžimo akimirkas, tačiau retai tesusimąstome, kur yra pusiaukelė.Kasmet kovo 20 - 21 dienomis visuose Žemės rutulio kampeliuose diena susilygina su naktimi. Visame pasaulyje lygiadienis švenčiamas išvakarėse, kovo 20 dieną kartu su Tarptautine Žemės diena - astronominiu pavasariu. Tą dieną, kai Saulė pereina ekvatorių, šviesulys išbūna lygiai dvylika valandų virš horizonto ir dvylika – po horizontu.
Į mūsų širdis jau beldžiasi pavasaris. Atidarykime jam duris, tegul po sielą pasklinda paukščių čiulbesys, pasiruošę sužaliuoti medžiai, lašo tekštelėjimas ir oro virpėjimas, prisotintas jausmų. Pamirškite žvarbius šalčio gūsius, tvorų poškėjimus nuo speigų ir vėjo genamas baltas pūgas neišbrendamose pusnyse. Tūnoti savo viduje ar vis dėlto jau bandyti išlįsti išorėn? Atlapoti širdies duris ir išeiti į pavasarį? Ar noras įkvėpti gaivaus kvepiančio oro ir naujų patyrimų yra didesnis už žiemos stingulį, sukausčiusį po baltos žiemos ramybės?
Lygiadieniai nuo senų senovės buvo ne tik astronomų tyrinėjimų objektas. Jie buvo įprasminti ne tik lietuvių, bet ir daugelyje kitų senovės kultūrų. Iki šiol lygiadieniai labai iškilmingai švenčiami Indijoje ir Irane. Lietuviai taip pat labai gerai jautė saulės metų ir dienos ciklus. Kertiniai momentai turėjo savo simbolines reikšmes. Ką nors pradėti būtina iš ryto arba iki vidurdienio, kad būtų stiprinamos gyvybinės galios, tuo tarpu nykimas siejamas su vakaru ir naktimi.
Lygiadienio šventės liaudiškas aiškinimas ir papročiai išlaikė senųjų tikėjimų paveldą. Sakoma, kad šiomis dienomis parskrenda gandras ir parneša ant sparnų pavasarį. Gandras lietuviams nuo senų laikų buvo ne vien tik šventas paukštis, kurio apsigyvenimas sodyboje reiškia sėkmę, namų apsaugą ir gausią šeimyną. Lietuvių mitinėje kosmologijoje – jis siejamas su gyvybe ir atgimimu, todėl gandro parskridimas beveik su lygiadieniu sutampančios šventės dieną, rodo mitinę laiko sampratą. Lygiadienis – atgimimo šventė. Ne išimtis ir juodai baltos gandro plunksnos. Jos simboliškai gali būti prilyginamos dienos ir nakties, tamsos ir šviesos kontrastui.
Dabar pavasario lygiadienį Lietuvoje mažai kas švenčia. Juk tos tradicijos išnyko, jos beveik išsitrynė iš kultūrinės atminties. Tačiau mūsų protėviai tikėjo, kad lygiadienio rytą išsimaudžius upėje, tekančioje iš rytų, būsi tyras ir sveikas visus metus.
Ši astronominė data buvo pažymima apeigomis, dainomis bei šokiais, kurie iš gilios praeities atėjo iki mūsų dienų. Mūsų protėviai daug dainuodavo ir darbus dirbdavo pagal saulės ratą danguje. Pavasario šventėse buvo pagerbiamas vanduo: žmonės lankydavo šaltinius, upelius, juose prausdavosi. Šaltinius senovės lietuviai net papuošdavo žilvičių šakelėmis, apkaišydavo „kačiukais“ ar berželiais.
Ne mažiau svarbią vietą senosiose lietuvių tradicijose užimdavo ir ugnis. Per pavasario lygiadienį kriviai užgesindavo seną žiemos ugnį ir įkurdavo naują, švarią pavasario ugnį. Ją vadindavo Perkūno ugnimi. Tada tos ugnies parsinešdavo į namus ir toliau ją kūrendavo. Mūsų protėviai nieko nedarydavo be reikalo: visos apeigos – pagrįstos, prasmingos, per tūkstančius metų prie mūsų gyvenimo būdo ir aplinkos priderintos.
Daug kas pasikeitė, tačiau daug ko pakeisti ir šiandien neįmanoma. Mes, kaip ir mūsų protėviai, nekantriai laukiame gamtos pabudimo, pirmosios pavasario žalumos, pirmojo žibuoklės žiedo, pirmojo pavasarinio griaustinio ir kvepiančio lietaus. Kasdien naują dieną pradedame su naujais siekiais ir su naujomis svajonėmis. Mūsų kelionė yra begalinė.
Asta Gvildienė
Rimas iš Gelgaudiškio:
