Susitikime visi kartu

Man patinka šypsotis. Man patinka matyti šypsenas praeivių akyse. Laukiu pavasario. Gamtos atbudimas tarsi žada ir man naują pradžią, naujus jausmus.

Ne visada taip buvo. Prieš penketą metų, turėdama namus, vyrą, trejetą vaikučių, pavasario, deja, nepastebėdavau. Svajojau, bet mano svajos mano žmogui buvo neįdomios. Aš džiaugiausi, o jis pyko... Dirbau, vargau, bet nuolat girdėjau, kad dėmesio trūksta tik jam.

Jaučiau, kad labai norisi nuoširdumo. Be galo trūksta paramos, palaikymo. Net meilės parodyti nėra kam. Aš tikėjau, kad tai - laikina. Žinojau, kad dėl savo ir savo vaikų laimės daug galiu padaryti ir paaukoti. Tačiau jaučiau, kad viena daug ko neįveiksiu. Kaip išgyventi? Tuo metu labiausiai trūko tikėjimo ir ramybės.

Šiandien gyvenu su savo vaikais viena. Vaikų tėtis augina svetimus vaikus. Savųjų nelanko, beveik neprisimena. Mes tarpusavyje dalinamės vyriškus darbus, statome svajones į eilę, turime planus, pasitikėjimą ir viltį. Dabar žinau - aš gyvenu.

 
Man buvo nauja, kad gyvenu pasaulyje, kuriame žmonės skiriasi. Kuriame meilė - ne visagalė. Kuriame būna išdavystė, smurtas, nepasitikėjimas, abejingumas. Mat vis dar tikėjau gėrio, sveiko proto ir geranoriškumo pergale. Deja.

Niekaip nesupratau, kodėl žmonėms lemta išgyventi tiek skausmo. Neturėjau savo vertybių skalėje jam vietos. Buvo neramu.

Buvau dirbanti, vairuojanti moteris. Kai likau viena, turėjau galimybę tęsti savo gyvenimą be didelių pokyčių. Sunkiausia buvo suvokti tų išgyvenimų prasmę. Lankiausi pas psichologę. Daug skaičiau.

Man pasisekė, kad mano draugai man tapo dar artimesni, kad palaikė artimieji. Jaučiausi tvirta, bet neišskaudėtų dalykų buvo. Tik nemokėjau jų įvardinti. Nemokėjau su jais susitaikyti, viena išgyventi.

Sužinojau, kad sostinėje buriasi žmonės, turintys panašią patirtį. Tokia grupė yra ir Kaune. Nusprendžiau susisiekti, nors ir buvo labai nedrąsu. Sužinojau, kad ten išsiskyrusieji susitinka kartą per savaitę. Kad yra programa, trunkanti keletą mėnesių, pagal kurią galima peržiūrėti savo išgyvenimus, emocijas, dalintis jomis, pajusti palaikymą. Kad grupės susitikimuose visuomet dalyvauja kunigas ir psichologas.

Mane nustebino pakantumo ir geranoriškumo atmosfera. Sujaudino kitų žmonių išgyvenimai. Pajutau, kad su jais lengviau dalintis savo skausmu nei su šeimose gyvenančiais draugais ir artimaisiais. Ne visi susitikimai buvo lengvi. Kai kurių metu rijau ašaras, po kai kurių negalėjau užmigti.

Pamilau ten besirenkančius žmones. Patyriau, kad pasaulis be galo margas. Kad išgyvenimai irgi labai įvairūs. Kad po tamsos, vis tiek prašvinta. Kad sunkiausia yra atleisti.

Aš supratau, kaip galėčiau įprasminti savo įgytą patirtį ir žinias, žinodama, kad ne visi žmonės prieš ir po skyrybų yra palaikomi artimųjų. Kad būna tokių, kurie pasilieka vieni, neturėdami pragyvenimo šaltinio. Kad ne visi sulaukia gero žodžio, kai jo labiausiai trūksta. Žinau, kaip sunku kreiptis pagalbos ir kaip lengva atsiverti tiems, kurie jau išgyveno skyrybas.

Todėl manau, kad galėtume suburti savitarpio pagalbos grupę ir Šakiuose. Jei jautiesi be galo vienišas, jei manai, kad turi kuo pasidalinti, jei reikia patarimo ar šilto žodžio - susitikime visi kartu. Kol kas lauksime tik skambučių ir bendrausime telefonu. Kai suformuosime grupę - pranešime. Susitikimai planuojami vakarais, vieną kartą per savaitę.