baneris leidinys

Birželio 12 dieną visas katalikiškasis pasaulis švęs Sekmines. Tai viena iš pačių didžiausių ir svarbiausių švenčių po Kalėdų ir Velykų, šiandien jau praradusi savo tikrąją prasmę, dažnai beveik visai pamirštama. Anksčiau nebuvo kaimo, kuriame žmonės nešvęstų Sekminių, nesirinktų Bažnyčioje ar prie kryžiaus, nepuoštų jo berželių vainikais, negiedotų giesmių. Ji švenčiama septintą savaitę po Velykų ir tradiciškai siejama su Šventosios Dvasios nusileidimu, atskleidžiančiu Dievo meilę.

Sekminės prasidėjo nuo apaštalų darbų knygoje aprašyto įvykio, kai ant Jėzaus mokinių ir jo motinos Marijos nusileido Šventoji Dvasia. Tačiau Evangelija pasakoja ir apie „tyliąsias Sekmines“, kai Jėzus įkvėpė į apaštalus Šventąją Dvasią ir išsiuntė juos į misiją – nešti Dievo meilės žinią visam pasauliui, kad būtų atstatyta žmonijos vienybė. Tad Sekminės – tai Šventosios Dvasios nužengimo į žemę šventė.

Šventoji Dvasia šiandien labai dažnai pamirštama, tačiau ji yra neatskiriama Šventosios Trejybės dalis. Ji suteikiama mums Sutvirtinimo sakramento metu tarsi atsakas į Dievo kvietimą. Kvietimą jau sąmoningai apsispręsti ir priimti Dievą į savo gyvenimą. Per Sutvirtinimo sakramentą mes ne tik priimame vienybę su Dievu, bet patys tarsi esame siunčiami į misiją. Būtent Dvasia veikia per Kristaus įsakymą mylėti vieniems kitus. Be Dvasios veikimo, šis Kristaus įsakymas būtų paprasčiausiai nesuprastas. Tas, kuris myli, nežino ribų, jam niekas nesunku ir nėra nieko neįmanomo. Meilė pajėgi įveikti viską. Gyventi Šventosios Dvasios įstatymu – tai gyventi meile, būti jos nešėju. Tai yra Sutvirtinimo sakramento esmė.
 
Kristaus Dvasia, įrašyta į tikinčiųjų širdis per Dievo žodį ir sakramentus, tampa jų gyvenimo saiku ir matu. Viešpats jau rašo ne ant akmens plokščių, bet žmonių širdyse. Jis duoda jau nebe išorinį, bet vidinį įstatymą, kurį pranašas Ezekielis – vienas iš labiausiai gerbiamų Senojo Testamento asmenybių - paaiškina taip: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatymus, laikytumėtės jų ir juos vykdytumėte.“

Skaitydami Šventąjį raštą suvokiame, kad Meilė yra Įstatymo stiprybė, o Įstatymas – jos apsauga. Iš tikrųjų mylėti - reiškia save pririšti, susaistyti, įpareigoti. Ši sąvoka ypač svarbi šiandieninėje visuomenėje, kur ne vienas galvoja, kad galima mylėti neįsipareigojant, kad tik nesusaistyta meilė yra tikra ir laisva. Tačiau taip mąsto tik tie, kurie nesuvokia tikrosios žmogaus laisvės esmės, prieštarauja tikrajam savo širdies troškimui – mylėti kiekvieną gyvą būtybę.

Sekminės – tai septynių Velykų savaičių šventimo užbaigimas, kurio metu nuo seno bažnyčiose šventinama ugnis ir vanduo. Šventintu vandeniu būdavo laistoma javų sėkla, o kai kur ir javų laukai, arklių pašaras, šventinto vandens žmonės pildavo ir į šulinius ar kūdras. Senoliai sakydavo, kad po Sekminių jau galima maudytis vandens telkiniuose, esą vanduo jau tampa nepavojingu.

Pagoniškoje Lietuvoje – tai augmenijos ir naminių gyvūnų pagerbimo diena, sėjos pabaigtuvių, vasaros darbų pradžia. Šios šventės metu ypač buvo pagerbiamas beržas. Medis simbolizavo Visatos amžinumą - mirtį ir atgimimą, mat jis žiemą apmiršta, o pavasarį vėl sužaliuoja. Medis lietuviams simbolizavo visą pasaulį: jo šakos – dangų, kamienas – žemę, šaknys – požemio karalystę.

Lietuviai pastebėjo, kad beržas visada išsiskyrė iš kitų medžių savo gyvybingumu, todėl kad pirmasis pavasarį išsprogsta, kad auga ir nederlingoje žemėje. Jaunus berželius statydavo prie namų abipus durų. Žaliomis jų šakomis puošdavo vartus, prieangius, seklyčias. Buvo tikima, kad vėlės Sekminių dieną pareina namo ir gali pailsėti beržų šakelėse. Per Sekmines surištomis beržų vantomis visus metus vanodavosi pirtyje, jeigu reikėdavo išvaryti iš kūno kokį negalavimą.

O kokia šventė be linksmybių? Sekminių sambūriai nuo seno garsėjo gausiomis suneštinėmis vaišėmis ir šokiais, trukdavusiais iki aušros, kuriuose paprastai dalyvaudavo visi sodžiaus gyventojai.

Tad švęsdami Sekmines džiaukimės mumyse gyvenančia Kristaus Dvasia, teikiančia jėgų  mylėti visa širdimi. Džiaukimės gyvendami meile ir būdami jos nešėjais.

Asta GVILDIENĖ

Comments are now closed for this entry


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos