baneris leidinys

Lapkritis nuo seno vadinamas vėlių mėnesiu. Iki mūsų dienų išlikusi labai archaiška, pagoniška tradicija - lankyti mirusiųjų kapus ir uždegti žvakeles jų atminimui. Senoji lietuviškoji kultūra ir žavi tuo, kad susitikimas su vėlėmis, dvasinė ramybė, gyvųjų ir mirusiųjų artumas ir šiandien vis dar paslaptingas reiškinys.

Norime mes to ar nenorime, mirtis visuomet šalia mūsų. Ši tema aktuali visiems, nežiūrint į tai priimame ją, ar ne. Šiandieninis žmogus toks pasimetęs, kad nežino, kaip gyventi, o ką jau kalbėti apie tai, kaip numirti. Nėra nė vieno, kuris po metų nebūtų arčiau mirties negu prieš metus, rytoj arčiau negu šiandien, šiandien arčiau negu vakar. Kiekviena prabėgusi akimirka diena po dienos artina prie išėjimo. Juk vakare guldamiesi miegoti, nežinome, ar ateis rytojus. Žemės drebėjimai, potvyniai, krentantys lėktuvai, skęstantys laivai, autokatastrofos, nepagydomos ligos, žmogžudystės tik dar kartą įrodo, kad mirtis – neatsiejama mūsų būties dalis.

Tik mirties akivaizdoje žmonija ima suvokti mirtį kaip kažką daugiau nei gyvybės nutrūkimą. Mirties šalčio dvelksmas skatina žmogaus aukojimąsi ir kūrybą. Tą akimirką dar labiau blaškomės, dar labiau bijome, dar labiau prisirišame prie žemiškųjų dalykų. Atsiranda beprotiška aistra gyventi, kabinamės į gyvenimą visais įmanomais būdais. Mirtyje  žmogus „su savo siela ir kūnu“, tai yra su visu savo gyvenimu, su savo asmeniniu pasauliu ir visa nepakeičiama savo gyvenimo istorija stoja prieš Dievą. Todėl mes turime pagaliau suprasti, kad nesame tie materialūs kūnai, kuriuose gyvena mūsų nemirtingos ir visada jaunos sielos.
 
Turime suvokti, kad žmogus vienas ateina į šį pasaulį ir vienas išeina. Niekas negali padėti ir parodyti kelio, net patys artimiausi žmonės, prie kurių taip labai prisirišame, kad negalime atsiskirti. Kai mirštančiojo kūnas tampa nebepakeliamai sunkus ir pradeda šalti, paskutines žmogaus gyvenimo akimirkas šioje žemėje išduoda tik nieko nematančios akys. Kad nuramintume mirštančiojo protą, turime be perstojo melstis, padėti susikoncentruoti į šviesą tunelio gale – į Dievą, kuris mūsų niekada nepalieka, paskui kurį turime sekti. Kuo žmogus dorybingesnis, tuo ilgiau jis mato šviesą, jei nuodėmingas – šviesos blyksnis gali trukti tik akimirką.

Dvasinė siela – kibirkštėlė, išeinanti iš mirštančiojo kūno, dažnai dėl artimųjų raudų ir prisirišimo negali pasiekti amžinybės ir priversta kurį laiką klajoti žemėje. Todėl labai svarbu suvokti, kad išėjusiojo sielą turime paleisti - ne be perstojo verkti, o melstis ir deginti žvakes. Mirusiesiems reikia ne gėlių, o žvakių šviesos. Gėlės – skirtos gyviesiems. Keturiasdešimt devynias paras po artimojo mirties, galime jausti jo sielos buvimą šalia ir visą tą laiką už jį reikia melstis ir prašyti Dievo atleidimo.

Krikščionybė traktuoja, kad ir kokia bebūtų mirtis - tai išsivadavimas nuo žemiškųjų vargų bei rūpesčių. Anapus visi žmonės lygūs - nėra nei vargšų, nei turtingųjų, nei jaunų, nei senų. Materialūs dalykai, kuriuos gyvųjų pasaulyje taip dažnai sureikšminame, netenka prasmės. Nuodėmingieji keliauja į pragarą, o išganytieji į rojų. Kai kurios sielos turi pereiti skaistyklos kančias, kad galėtų pasiekti Dievą.

Karmos dėsnis įrodo, kad žmogus atsakingas už savo veiksmus. Mirtis – tai lemtingas momentas, kai pagal šį dėsnį veikiančios nematomos jėgos, mums nežinant, nusprendžia tolesnį mūsų likimą. Šiandien sielos persikūnijimo idėjos susilaukia vis didesnio dėmesio, apie tai pasakoja žmonės, patyrę mirties išgyvenimus. Rytų religijose mirtis nesiejama su liūdesiu ir baime. Tai veikiau išsivadavimas iš iliuzijų pasaulio. Tai perėjimo į kitą būtį etapas.

Nėra žmogaus, kuriam gyvenimas būtų lengvas. Visi turėjome tokių akimirkų, kai jautėmės vieniši, nelaimingi, prislėgti. Galbūt ne vienas pasiekėme tą ribą, kai, atrodo, nebepajėgiame pakelti gyvenimo naštos, pakilti virš pilkos kasdienybės, įveikti gyvenimo negandų. Šiandien vis dažniau girdime, kiek žmonių savo noru išeina iš gyvenimo. Paradoksas, tie, kurie visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą ir baisios ligos pakirsti išeina Anapilin, o tie, kurie gali gyventi, pasirenka savižudybę.

Žmogus tokia trapi būtybė, kad numirti daug paprasčiau negu gyventi. Gyvenimas pilnas iššūkių, kuriuos reikia nugalėti. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad su mūsų išėjimu iš šio gyvenimo, problemos niekur nedingsta – persikūniję mes sugrįžtame  į dar sunkesnę situaciją. Mus gludins kaip kalaviją, ves per ugnį ir vandenį tol, kol pasieksime Dieviškąją Sąmonę. Net pačioje beviltiškiausioje situacijoje ir didžiausioje kančioje prisiminkime, kad yra už mus labiau kenčiančių, kasdien alkstančių ir daug nelaimingesnių. Ne veltui sakoma, kad Dievas uždeda kryžių, tačiau tokį, kokį pajėgiame nešti. Vadinasi, jei gimei – esi kažkam reikalingas šioje žemėje ir tik vienas Dievas sprendžia, kada mums laikas išeiti...

Asta Gvildienė

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos