maisto_bankasŽingsnis po žingsnio artinasi pati nuostabiausia sielos šventė - Šv.Kalėdos. Laukdami ateinančio mūsų Išganytojo, vidinėje rimtyje ir tyliame džiaugsme sutikdami Jėzaus gimimą, suskaičiuokime gyvenimo dovanas, prisiminkime gražiausius tikslus, apie kuriuos kalba didieji pasaulio išminčiai ir mokytojai. Prisiminkime auksinę taisyklę, kuri iškeliama visose dvasinėse tradicijose, apie kurią kalbėjo Jėzus, Buda, Mahometas, Krišna.

Jėzus sakė: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems.“  Budizme auksinė taisyklė skamba taip: „Prieš ką nors darydamas kitam, pasijusk to žmogaus vietoje.“  Vedų šventraščiuose galime perskaityti tokius žodžius: „Nedaryk kitam tokių dalykų, kurie skaudintų tave patį.“ Tokių auksinės taisyklės formuluočių galima rasti ir daugiau, tačiau jų visų esmė ta pati. Tai universalus principas mokantis spinduliuoti meilę, kaip Saulė šilumą. Kiekvienas žmogus turėtų to nepamiršti ir vadovautis ja savo kasdieniame gyvenime.

Kai išmoksime mylėti save ir kitus, tapsime šviesos nešėjais. Meilės energija daro stebuklus. Ji atveria net labiausiai suakmenėjusias širdis ir priverčia pasitraukti pyktį. Neapykanta negraužia mūsų sielų, nes meilė artimui savo yra visas žaizdas gydanti galia. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką stenkimės atiduoti kitiems, taip padėdami sau išvengti vienatvės kančių ir susvetimėjimo. Ieškokime būdų padėti ir pasitarnauti ne tik prieš Šv. Kalėdas. Neužverkime gailestingumo ir supratimo durų. Juk nežinome, kiek sveria kito žmogaus našta.
 
Nepamirškime, atgal gausime daug daugiau nei atiduosime. Mylintis žmogus gyvena meilės kupiname pasaulyje. Traukos dėsnis veikia kaip bumerangas, grąžinantis atgal visa, ką projektuojame į kitus žmones. Todėl jau šiandien dėkokime Dievui net už pačias mažiausias gyvenimo dovanas, mokykimės duoti ir atleisti. Mūsų liūdesys per vieną akimirką gali virsti džiaugsmu, o nesėkmė – didele laime. Kai išmokstame įvertinti tai, ką turime, nurimstame savo vidinėje harmonijoje ir su šypsena priimame visa, ką mums duoda gyvenimas.

Harmonija ir konfliktai – du nesuderinami dalykai. Bet kokius ginčus galime išspręsti dviem būdais: galime gintis arba pasimokyti. Kai ginamės, negirdime kito žmogaus minčių, tik jį kaltiname ir kritikuojame. Kai savo viduje randame ramybės ir kantrybės išklausyti kitą nuomonę, galime geriau suprasti konfliktinę situaciją ir pagaliau suvokti, kad jokios priežasties jūsų pykčiui nebuvo.  

Ne veltui sakoma, kad mylintis žmogus gyvena mylinčiame pasaulyje. Piktas žmogus gyvena piktame pasaulyje. Kiekvienas sutiktas žmogus yra jūsų atspindys. Jei šalia nematome gerų žmonių, pats laikas susimąstyti, kokie esame mes patys. Tik mylėdami galime būti ir kitų mylimi, tik rodydami širdies gerumą, galime sutikti gerus žmones. Nemokėdami atleisti, ne kitam, o sau sukeliame daug skausmo ir kančių. Anksčiau ar vėliau nevaldomos emocijos, kaltinimai, pyktis ir sielvartas pradeda graužti kūną ir sielą, pereidami į įvairias mūsų gyvybinę energiją sugeriančias ligas.

Viskas gali pasikeisti, jei į savo priešus pradėsime žiūrėti, kaip į sąjungininkus. Niekas nevyksta be priežasties. Jei mus kas nors erzina, nerandame kalbos su kažkokiu žmogumi ar jis nuolat mums kaišioja į ratus pagalius, prisiminkime, kad tai yra toji skaudžiai gilianti širšė, kuri mus verčia judėti į priekį. Juk gyvenime svarbiau ne tai, kas vyksta, o tai, kaip mes reaguojame. Kiekvienoje nelaimėje galime rasti nors mažą savo laimės dalelę ir laimingi būsime tik tiek, kiek laimingiems padėsime būti kitiems.

Duokime kitiems tai, ką norėtume gauti iš jų. Nusišypsokime pasauliui ir jis nusišypsos mums. Nesustokime ant pirmos įveiktos viršukalnės. Mūsų užduotis – rasti gyvenimo prasmę, eiti dvasiniu keliu, realizuojant geriausias savo savybes ir padedant tobulėti kitiems. Tačiau nepamirškime, kad privalome prisiimti atsakomybę už savo žodžius ir poelgius. Visada turime pasirinkimo teisę: gyventi dorai ar nedorai.

Kiekvienas, nesvarbu kiek mums bebūtų metų, norime būti apkabintas, priglaustas, mylimas. Tačiau dažnai slepiamės po kauke, kad aplinkiniai neįžvelgtų, kokie mes esame sentimentalūs ir pažeidžiami, kad nesuprastų, ką jaučiame iš tikrųjų. Tačiau tik žmogiška šiluma ir meilė mus gali išgelbėti nuo didžiųjų šios epochos šalčių.

Asta Gvildienė

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos