baneris leidinys

saves_linkPaskutiniu metu vis dažniau televizijoje ir spaudoje skamba žodis neištikimybė. Vis dažniau klausiame, kodėl mūsų amžiuje tiek daug skausmingų dviejų kažkada mylėjusių vienas kitą žmonių išsiskyrimų? Ar mes galime dvasiškai užaugti tiek, jog paklaustume savęs, kokias patys klaidas padarėme, kad pasukome skirtingais keliais? Plačiąja prasme neištikimybė – tai intymumo išdavystė. Ji šiek tiek skirtingai vertinama Rytuose ir Vakaruose. Apie tai daug įdomių minčių išgirdome iš Ajurvedos specialisto ir Vedų žinovo  Anantara das, kuris ne vieną kartą lankėsi Indijoje ir gerai žino rytietiškas tradicijas bei papročius.

Jo teigimu, vedinė kultūra gyva ne tik Indijos ir aplinkinių šalių teritorijoje, kaip daugelis  šiandien mano. Buvo tokie laikai, kai ji klestėjo visoje žemėje. „Iš tiesų, Lietuva buvo paskutinė Europos šalis, į kurią tik prieš šešis šimtus metų buvo atnešta krikščionybė. Iki tol čia taip pat žmonės gyveno, remdamiesi Vedų išmintimi, - pasakojo jis. – Taigi, tai pati seniausia pasaulyje kultūra ir šiandien turinti gilias tikėjimo bei dorovingo gyvenimo šaknis.“

Pasak Ajurvedos specialisto, Vedose yra rašoma, kad nei vyras, nei moteris negali turėti minčių apie geismą kitai moteriai ar kitam vyrui, nes buvo tikima, jog mintys yra materialios ir anksčiau ar vėliau išsipildo. O sulaužiusieji ištikimybės priesaiką visuomet sulaukdavo labai didelės aplinkinių paniekos ir pasmerkimo, nes tai būdavo ne tik vyro ar moters negerbimas, bet ir jo šeimos, net visos giminės įžeidimas. „Beje, buvo tikima ir karminėmis reakcijomis, - tikino Anantara das. – Jei šiame gyvenime tu išdavei, tai kitame gyvenime tave išduos. Jei kitą dabar įskaudinai, tai vėliau ir pats būsi įskaudintas. Todėl Rytų šalyse ir šiandien yra kitoks vaikų auklėjimas, kitoks žmonių požiūris į šeimyninius santykius ir bendrą porų gyvenimą.“
 
„Indijoje į kiekvieną moterį yra žiūrima kaip į motiną. Nesvarbu, jauna ji ar sena, - tikino Vedų žinovas. - Ne veltui visos moterys vadinamos matadži ir be galo gerbiamos. Vyro tiesioginė pareiga rūpintis savo žmona ir ją globoti. Kol mergaitė neištekėjusi, ja rūpinasi tėvas, o kai išteka, ši pareiga atitenka vyrui. Jei vyras miršta ar nueina į dvasinę tarnystę, moterį privalo globoti jos sūnus.“ Ištekėjusią moterį galima atskirti iš specialių ženklų: taškelio ant kaktos ar raudona spalva nudažyto plaukų skląstymo.

Rytų šalyse nėra vakarietiškai kultūrai būdingų dalykų, kaip moters merginimas ar kokių kitų dėmesio ženklų rodymas. Tai būtų didelė nepagarba. Anantara das teigimu, ir šiandien Indijoje tėvo pareiga ištekinti savo dukterį už tinkamo vyro, kad ši būtų laiminga ir viskuo aprūpinta.  Kadangi tuose kraštuose yra manoma, kad jauna mergaitė yra nepatyrusi ir nesugebės pati išsirinkti vyro, tai tuo rūpinasi tėvas.

Rytiečiai tiki, kad žmogus pirmiausiai yra siela, ir tik po to kūnas. Šeimos užduotis kartu pasiekti Dieviškąją sąmonę. Dažniausiai dėl vaikų santuokos tariasi tėvai, o jaunieji tik per vestuvių ceremoniją pirmą kartą pamato vienas kitą. „Galbūt iš pradžių meilės nebūna, bet būna pagarba, o begyvendami kartu žmonės vienas kitą arčiau pažįsta ir pamilsta, - pasakojo Anantara das. – Kas keisčiausia, Rytų šalyse tuo niekas nesiskundžia, o tokio dalyko, kaip skyrybos, čia iš viso nėra. Juk prieš kokį septyniasdešimt metų Lietuvoje taip pat skyrybų nebuvo. Žmonės žinojo, kad reikia gyventi, niekur nedingsi, ir gyveno...“ Tačiau, ar buvo laimingi, čia jau kitas klausimas...

Tad kodėl Vakaruose, tame tarpe ir šiandieninėje Lietuvoje, tiek daug neištikimybės ir skyrybų atvejų? Ajurvedos specialistas mano, kad žmonės tiesiog nesuvokia, kokia yra gyvenimo prasmė, kas yra laimė, neieško ir Dievo. „Šiandieninis vakarietiškos kultūros žmogus nieko iš gyvenimo daugiau nelaukia, tik malonumų, - tikino Anantara das. – Pirmiausiai žiūrima į fizinį, o ne į vidinį žmogaus grožį. Kai sukuriama šeima, atsiranda pareigos ir sunkumai, o jei dar prisideda ir nesugebėjimas tvarkytis ūkyje ar auklėti vaikus, po kurio laiko žmonės prisisotina malonumais ir meilė dingsta. Jei nelieka pagarbos, nesistengia prisitaikyti prie pasikeitusių vienas kito poreikių. Taigi noras būti trokštamiems, pyktis ant antrosios pusės verčia ieškoti paguodos ir malonumų kitur.“ Šeimą sukūrę jaunuoliai, net ir susituokę bažnyčioje, šiandien dažnai neturi kertinio akmens – tikėjimo Dievu. Todėl žmonės per gyvenimą sukuria ir po keturias ar net penkias santuokas, o laimingi nebūna. Kodėl?

Į šį klausimą Vedų žinovas atsako labai paprastai – reiškia vyras ar žmona nemokėjo būti vyru ir žmona, nesugebėjo atlikti savo kaip moters ar vyro pareigų. Vienas nebuvo nuolankus, o kitas nemokėjo rūpintis... Visuomet atrodo, kad kitas žmogus bus kitoks ir su juo tų pačių klaidų nekartosime. Tačiau kitą žmogų santuokoje vėl gausime tokį, kokie patys esame. Nes toks tokį pritraukiame. Jei žmonės neatgailavo, nesikeitė savyje, neišsivalė, o tik stačia galva nėrė į kitą santuoką, tai jis ir vėl susidurs su ta pačia problema.

Nuo savęs noriu pridurti, kad neištikimybė dažnai laikoma didžiausia santuokoje iškilusia problema, bet yra atvirkščiai – tai problemos sukuria pagrindą neištikimybei. Mes visi stengiamės išvengti vienatvės ir atrasti laimę asmeniniuose santykiuose. Tačiau būtent prisirišdami prie kitų žmonių, mes tampame labiausiai vieniši ir kenčiantys. Nes geismas yra meilės poreikis ir vidinė tuštuma, kurią bandome užpildyti išoriniais dalykais. Meilė gi, atvirkščiai, yra pilnatvės būsena, didžiulės vidinės stiprybės ir visiško pasitenkinimo būsena. Užuot patys skleidę nesavanaudišką meilę, mes norime, o kartais net ir reikalaujame, kad kiti mus mylėtų. O tereikia nukreipti žvilgsnį į savo vidų, peržengti kūniškas ribas ir ją atrasti. Tikrieji santykiai formuojasi tada, kai dieviškumo pradmenį pamatome kitame žmoguje ir visoje būtyje. Tačiau labai dažnai mes prie kito žmogaus taip prisirišame arba bandome pririšti prie savęs, kad tik apsunkiname gyvenimą ir neleidžiame tobulėti nei jam, nei sau.

Asta Gvildienė

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos