saves_linkPer kiekvienas Šv.Velykas girdime „Jėzus prisikėlė!“, tačiau ar jaučiame Jėzų tarp mūsų, ar įžvelgiame už šių gerai žinomų žodžių slypinčią mirties ir prisikėlimo prasmę? Ar suvokiame, kad pusę žmogaus gyvenimo sudaro mirties ir praradimo patirtis, o kita pusė yra prisikėlimas ir nuolatinis atsinaujinimas? Tai jūsų sielos patirtys, nes siela nemiršta kartu su fiziniu kūnu. Tai, pasak astrologės Nijolės Gabijos Wolmer, nemirtingumo eliksyras, kurio dėka galime naudotis praeitų gyvenimų patirtimi, nuolat augti ir evoliucionuoti.

Mintys apie mirtį lydi žmoniją nuo neatmenamų laikų. Kiekvienas iš mūsų galime prisiminti mūsų pirmą susitikimą su mirtimi: gal savo auginto gyvūnėlio žūtį, mylimo senelio laidotuves, gal žinią apie gerai žinomo žmogaus mirtį. Ar prisimenate tą momentą, kai suvokėte, kad ji yra neišvengiama? Tačiau, ar suvokiate, kad mūsų siela yra dieviška, kad neužtenka vien žinojimo, jog mūsų siela nemiršta, kad būtent ji suteikia žmogui ir jo asmenybei skrydį į didesnę erdvę, prisimindama visus mūsų įsikūnijimus – visas tas niekur nedingusias patirtis, kur, pasak N.G.Wolmer, buvai ir vyras, ir moteris, ir vaikas, ir karys, ir motina, ir mylimasis, ir dar kažkas? Sakoma, kad suvokdami, jog mes ir siela esame viena, susiedami save su ja, savo gyvenimą pripildome visais tais patyrimais.

Psichologai teigia, kad mintys apie mirtį ypatingai slegia tuos žmones, kurie gyvena nematydami savo gyvenimo prasmės ir neturėdami tikslo, kurie bergždžiai bando gyvenimo tikslui suteikti materialinį pavidalą – kaupia turtą ir siekia tik kuo geresnės materialinės gerovės. Tai tuščias egzistavimas, nejaučiant gyvenimo meilės ir džiaugsmo už kiekvieną pragyventą dieną. Tai nuolatinis balansavimas tarp mirties ir gyvenimo, neatrandant savęs.
 
Kiekvienas iš mūsų galime atlikti tokį labai paprastą eksperimentą: pagalvoti, ar norėtumėte vėl ir vėl nugyventi tokį patį gyvenimą, kurį dabar gyvename. Jeigu tai sukelia daugybę neigiamų minčių ir prisiminimų apie skaudžius išgyvenimus, reiškia, jūs gyvenate ne taip, kaip norėtumėte. Tai skatina pagalvoti, ko būtent jūs gailitės ir ką norėtumėte pakeisti, kad atrastumėte save ir jaustumėtės laimingas, kad po metų ar penkerių atsigręždami atgal neišgyventumėte panašių kančių ir nesigailėtumėte to, kas įvyko.

Mirties baimė nebūtinai griauna gyvenimą. Kartais ji tampa tokia galinga į priekį varančia jėga, kad žmogus per keletą mėnesių sukaupia tokią patirtį, kokios kitas neįstengia patirti per visą savo gyvenimą. Tai tik įrodo, kiek daug galime padaryti, pamatyti, išmokti, jei tik to norime. Mirties akivaizda  gyvenimui suteikia aštresnį skonį, skatina vertinti kiekvieną akimirką, stimuliuoja aktyvumą ir neleidžia atidėti tikro ir prasmingo gyvenimo vėlesniam laikui. Nes ateina suvokimas, kad to laiko gali ir nebūti, kad turime tik vienintelį laiką  – čia ir dabar.

Per Šv.Velykas švenčiame Jėzaus mums dovanotą amžinąjį gyvenimą ir kaip sakė Popiežius Jonas Pauliaus II: „Mūsų tėvynė - danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia“.  Kitaip tariant, galime suprasti, kad šis pasaulis nėra nei mūsų namai, nei galutinis tikslas. Šioje žemėje esame tik keleiviai, todėl ir turėtume tai suvokdami gyventi kaip keleiviai - uoliai ugdytis ir mokytis, nuoširdžiai, nelaukdami jokio atlygio pagelbėti kitiems, kad šis pasaulis taptų geresne vieta, prieš mums įžengiant į Dangaus karalystę.

Tai atsakymas, kodėl Jėzus atėjo ir gyveno tarp mūsų. Iš meilės Dievas atsiuntė savo Sūnų mūsų išgelbėti: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. Todėl Velykų – Jėzaus mirties ir prisikėlimo žinia nukreipia mūsų mintis į Dangų. Neužverkime Jo vartų prieš pat savo nosį, leisdami laikinosioms materialinėms vertybėms  užimti mūsų gyvenime pačią svarbiausią, Jėzui skirtą, vietą.

Nors galime teigti, kad mūsų gyvenimas yra įspraustas į mirties ir prisikėlimo rėmus, tačiau svarbiausia jame tai, kad čia mums gali atsiskleisti didžioji paslaptis – čia mes suvokiame savo sielos nemirtingumą, čia mes galime rasti Dievą. Beje, saugantį ir vertinantį kiekvieną gyvybę, neteisiantį, o tik besąlygiškai mylintį ir Jėzaus lūpomis mums, neturintiems ausų, nuolat kartojantį: „Kas be nuodėmės tegul meta į mane akmenį...“ Todėl, kai manome, kad tik nekaltas gyvenimas yra vertas jo apsaugos, kai skirstome žmones į katalikus, vaišnavus ar musulmonus, kai matome tik nuodėminguosius ir kaltuosius, kai pakeliame save aukščiau kitų, tik parodome, kad vis dar nesuprantame, jog Gėrį, Dievą ir Meilę galime surasti visur.

Asta Gvildienė

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos