maisto_bankasŽingsnis po žingsnio artinasi pati nuostabiausia sielos šventė - Šv.Kalėdos. Laukdami ateinančio mūsų Išganytojo, vidinėje rimtyje ir tyliame džiaugsme sutikdami Jėzaus gimimą, suskaičiuokime gyvenimo dovanas, prisiminkime gražiausius tikslus, apie kuriuos kalba didieji pasaulio išminčiai ir mokytojai. Prisiminkime auksinę taisyklę, kuri iškeliama visose dvasinėse tradicijose, apie kurią kalbėjo Jėzus, Buda, Mahometas, Krišna.

Jėzus sakė: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems.“  Budizme auksinė taisyklė skamba taip: „Prieš ką nors darydamas kitam, pasijusk to žmogaus vietoje.“  Vedų šventraščiuose galime perskaityti tokius žodžius: „Nedaryk kitam tokių dalykų, kurie skaudintų tave patį.“ Tokių auksinės taisyklės formuluočių galima rasti ir daugiau, tačiau jų visų esmė ta pati. Tai universalus principas mokantis spinduliuoti meilę, kaip Saulė šilumą. Kiekvienas žmogus turėtų to nepamiršti ir vadovautis ja savo kasdieniame gyvenime.

Kai išmoksime mylėti save ir kitus, tapsime šviesos nešėjais. Meilės energija daro stebuklus. Ji atveria net labiausiai suakmenėjusias širdis ir priverčia pasitraukti pyktį. Neapykanta negraužia mūsų sielų, nes meilė artimui savo yra visas žaizdas gydanti galia. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką stenkimės atiduoti kitiems, taip padėdami sau išvengti vienatvės kančių ir susvetimėjimo. Ieškokime būdų padėti ir pasitarnauti ne tik prieš Šv. Kalėdas. Neužverkime gailestingumo ir supratimo durų. Juk nežinome, kiek sveria kito žmogaus našta.
Normali žmogaus būsena yra lydima minčių. Mintys seka viena po kitos, be sustojimo sukdamos vieną siužetą po kito. Jos didele dalimi priklauso nuo mus supančios aplinkos, nuo nuolat „bombarduojančios“ informacijos. Tad ką matome ir girdime? Kokią informaciją kasdien sugeriame? Nereikia ir sakyti – daugiau neigiamą nei teigiamą.

Jau kalbėjome apie tai, kad šeimose beveik neliko tarpusavio bendravimo. Tarp žmonių visiškas susvetimėjimas. Daugeliui kompiuteris ir televizorius – geriausi draugai. Ne veltui lietuviai pagal „laimingumo“ kriterijų yra priešpaskutinėje vietoje tarp visų Europos Sąjungos šalių. Gal todėl lyderiaujame ir savižudybių skaičiumi, ir į užsienį emigravusiais daugiau nei 20 proc. tautiečių?

Vieni esame tinginiai, laukiantys nuolatinių labdarų. Kiti - nepataisomi darboholikai, dirbantys be proto daug, o dažnas ir be atlyginimo už viršvalandžius. Ar tikrai neturime laiko sustoti? Pagalvoti, ką galėtume pakeisti? Be viso to, beveik visi esame nuolatiniai bambekliai. Burbame ir keikiame visus: premjerus, seimūnus, viršininkus, žmonas ir vyrus, vaikus, kaimynus, jų šunis ir kates, blogą orą ir smunkančią ekonomiką...

Kaltiname kitus būtais ir nebūtais dalykais ir nesusimąstome, iš kur ta nuolatinė susierzinimo būsena? Atsakymas paprastas. Tai mūsų aplinkos energetinė įtaka. Ką šiandien matome šalia savęs: daugiau gėrio ar blogio? Kokias laidas žiūrime per televizorių, kokius straipsnius skaitome? Visa sukaupta informacija: tiek teigiama, tiek neigiama lieka mūsų pasąmonėje ir įsirašo į mūsų biolauką, kaip į skaitmeninį diską. Ir visai realu, kad tai, kas neigiama, vieną dieną pradeda slėgti.
zolelesGyvenimo eliksyru vadinamo Maria Treben žolelių mišinio „Bitterer Schwedentropfen“ jau galima įsigyti ir „Ekofan“ parduotuvėje Šakiuose. Tai viena iš alternatyviausių priemonių sveikatai sustiprinti, gerai žinoma Vakarų Europoje ir Amerikoje, todėl šio orginalaus žolelių mišinio turėtų netrūkti nė vienoje namų vaistinėlėje. Iki šiol Lietuvos gyventojai „Bitterer Schwedentropfen“ originalą galėjo įsigyti tik iš savo draugų bei pažįstamų, grįžusių iš Vokietijos ar Austrijos, o šiandien jį galima nusipirkti ir Lietuvoje.

XVI amžiaus pradžioje vieno ryškiausio to meto Europos mokslo pasaulio garsenybių,  gydytojo ir gamtininko Paracelsus sukurtas „Bitterer Schwedentropfen“ ir šiandien vadinamas stebuklingu gėrimu, padedančiu nuo daugybės netgi sunkiausiai išgydomų ligų. Po poros šimtmečių jo rankraštis buvo rastas Švedijos medicinos mokslų daktaro Samsto archyve, o XX amžiaus viduryje jis pateko į žymios austrų žolininkės Marios Treben rankas. Taip specialaus medicininio išsilavinimo neturinti moteris pradėjo gydyti žmones ypatingu vaistažolių mišiniu ir atkakliai siekė, kad jos saugomo recepto eleksyras būtų prieinamas kiekvienam.

Lietuvoje žolininkės ir fitoterapijos žinovės Marios Treben vardas 2005 metais tapo žinomas visiems natūralaus gydymo vaistinėmis žolelėmis pasekėjams, kai tik buvo išleista jos knyga „Vaistingieji augalai iš Gamtos vaistinės“. Visame pasaulyje jau nuo 1980-ųjų daug kartų pakartotinai  išleistą ir didžiulio pasisekimo bei pripažinimo susilaukusią knyga pagaliau galima įsigyti ir lietuvių kalba.
angelasNuo pat sielos užgimimo mamos įsčiose, žmogų šiame pasaulyje visur lydi angelas. Angelas, išvertus iš  graikų kalbos, reiškia – pasiuntinys. Daugelyje kalėdinių legendų ir tikrų istorijų yra minimi ir angelai. Visur jie vaizduojami, kaip labai mielos žmogiškos būtybės, dažniausiai vaikų pavidalo, tik apdovanotos sparnais. Šiandien angelas – neatsiejamas adventinio laikotarpio ir Šv.Kalėdų simbolis, reiškiantis nemirtingumą, dorybę, nekaltybę, meilę, gerumą ir dangišką prigimtį.

Net vaikai žino, kad angelai yra Dievo siųstos būtybės, vaidinančios labai svarbų vaidmenį žmonių gyvenime, nes daugelis vaikystėje girdėtų istorijų pasakoja apie gerus jų darbus, padarytus žmonijos labui. Angelas vykdo Dievo valią ir eina šalia žmogaus, kaip ištikimiausias bendrakeleivis. Ekstrasensai tvirtina, kad mus saugantys angelai lydi per daugelį gyvenimų, per visus sielos kelionės etapus, vedančius dvasinio nušvitimo link.

Pasakojimus apie tai, kad angelai iš tiesų egzistuoja, galima sutikti daugelyje Evangelijos puslapių. Jie dalyvauja ir stebuklingame Jėzaus Kristaus atėjime, pirmiausiai Mergelei Marijai pranešdami apie Dievo sūnų, po to piemenims paskelbdami džiugią žinią apie Atpirkėjo gimimą. Angelai skelbė mūsų Viešpaties Prisikėlimą amžinajam gyvenimui, ir palydėjo Jį žengiant į Dangų.
Akcijos, labdaros, misijos... Kviečiančios aukoti pinigus tai Somalio ar Kambodžos vaikams, tai Zambijos ar Kinijos gyventojams. Širdis graudinantys koncertai, pirštinės Afganistano vaikams. Viso pasaulio gelbėjimas, kai pagalbos reikia pačiai  Lietuvai ir jos žmonėms, kai aplinkui tiek alkstančių, vargstančių, iš paskutiniųjų besikabinančių į gyvenimą, iš tiesų, sunkiai suvokiami.     

Lietuviams vis dar reikia veržtis diržus, nes ateinantys metai ekonomistų pranašystėmis – tai dar viena krizė, o gal ta pati, tik jau dugnas. Vieni veržiasi diržus, kiti bėga į užsienį, treti pasididina atlyginimus ir priedus, o kiti tiesiog numoja į viską ranka, sakydami, kad vis tiek 2012 – aisiais bus pasaulio pabaiga... Iš tiesų, vienų diržai jau tiek suveržti, kad vos begali kvėpuoti, o kitiems papildomos skylutės nėra kur išdurti. Jei prieš penketą metų dar buvo galima užsidirbti ir Lietuvoje, ir visi suprato, kad valstybė be mokesčių egzistuoti negali, tai šiandien kyla klausimas, ar jie nėra perdideli pagal dabartinį pragyvenimo lygį? Suprantama, kad jei tokia situacija būtų Graikijoje ar Ispanijoje, ten jau seniai žmonės būtų sukilę ir į gatves išėję. Bet lietuviai kantrūs. Jie ne tik neprotestuoja, bet dar ir visam pasauliui pagelbėti gali.

Galbūt todėl dažnas stengiasi nepastebėti mus supančios realybės. Sukandame dantis, užsidedame rožinius akinius ir įtikinėjame save, kad dar galime gyventi. Panaršę  interneto svetainės puslapyje, kuriame galima rasti visus pliusus, kodėl Lietuvoje gyventi gera, įgauname optimizmo. Juokas pro ašaras! Tačiau susitinkame su atostogauti į Lietuvą grįžtančiais lietuviais ir jau suprantame, kodėl visos kainos pas mus prieinamos. Kaip uždirbdami 600 litų, už butą sumokame 800? Kodėl kalėjime esi viskuo aprūpintas ir mokslus gali nemokamai baigti, o laisvėje sėdi prie suskilusios geldos? Reikėtų patiems valdžios atstovams bent pusmečiui pagyventi iš minimalios algos, kad įlįstų į paprasto žmogelio kailį ir pajustų, kaip tokiomis sąlygomis išgyventi. Iš tiesų, realybė dažnai labai toli nuo mūsų norų ir svajonių.
Lapkritis nuo seno vadinamas vėlių mėnesiu. Iki mūsų dienų išlikusi labai archaiška, pagoniška tradicija - lankyti mirusiųjų kapus ir uždegti žvakeles jų atminimui. Senoji lietuviškoji kultūra ir žavi tuo, kad susitikimas su vėlėmis, dvasinė ramybė, gyvųjų ir mirusiųjų artumas ir šiandien vis dar paslaptingas reiškinys.

Norime mes to ar nenorime, mirtis visuomet šalia mūsų. Ši tema aktuali visiems, nežiūrint į tai priimame ją, ar ne. Šiandieninis žmogus toks pasimetęs, kad nežino, kaip gyventi, o ką jau kalbėti apie tai, kaip numirti. Nėra nė vieno, kuris po metų nebūtų arčiau mirties negu prieš metus, rytoj arčiau negu šiandien, šiandien arčiau negu vakar. Kiekviena prabėgusi akimirka diena po dienos artina prie išėjimo. Juk vakare guldamiesi miegoti, nežinome, ar ateis rytojus. Žemės drebėjimai, potvyniai, krentantys lėktuvai, skęstantys laivai, autokatastrofos, nepagydomos ligos, žmogžudystės tik dar kartą įrodo, kad mirtis – neatsiejama mūsų būties dalis.

Tik mirties akivaizdoje žmonija ima suvokti mirtį kaip kažką daugiau nei gyvybės nutrūkimą. Mirties šalčio dvelksmas skatina žmogaus aukojimąsi ir kūrybą. Tą akimirką dar labiau blaškomės, dar labiau bijome, dar labiau prisirišame prie žemiškųjų dalykų. Atsiranda beprotiška aistra gyventi, kabinamės į gyvenimą visais įmanomais būdais. Mirtyje  žmogus „su savo siela ir kūnu“, tai yra su visu savo gyvenimu, su savo asmeniniu pasauliu ir visa nepakeičiama savo gyvenimo istorija stoja prieš Dievą. Todėl mes turime pagaliau suprasti, kad nesame tie materialūs kūnai, kuriuose gyvena mūsų nemirtingos ir visada jaunos sielos.
sankarshanAsta GVILDIENĖ

Spalio 19 dieną Šakiuose jau ketvirtąjį kartą lankėsi ir paskaitą „Fikcija ir būtinybė“ skaitė kasmet po du kartus aplink pasaulį keliaujantis ir besidalijantis senovės Vedų šventraščių išmintimi žymus pamokslautojas Sankarshan Das Adhikari , turintis net 40-ties metų dvasinės praktikos patirtį.

Nuotr. Visame pasaulyje žinomas vedų išmintimi besidalijantis Sankarshan Das Adhikari savo paskaitoje palietė subtilius  dvasinius klausimus. 
 
Sankarshan Das Adhikari – įspūdinga asmenybė, ne tik erudicijos, bet ir asmeninio atsidavimo savo misijai pavyzdžiu dvasingumo ieškojimams įkvėpusi daugelį žmonių visame pasaulyje. Lektorius periodiškai skaito paskaitas Birmingemo (Anglija), Sofijos (Bulgarija), Tartu (Estija) universitetuose, Rygos psichologijos institute, Londono R. Šteinerio mokykloje ir kt. Yra Bhaktivedanta Koledžo Belgijoje garbės narys, visur keliaujantis su savo žmona Matadži Višnupriya Devi Dasi.

Savo paskaitoje žymusis bahti jogas teigė, kad žmonės šiame gyvenime kenčia todėl, jog gyvena iliuzijoje. „Mūsų kūnas, norime to ar nenorime, turi patirti gimimą, ligą, senatvę ir mirtį, - konstatavo Sankarshan Das Adhikari. – Visa tai yra be galo skausminga, nes mes nenorime sirgti, pasenti ir numirti. Mes norime likti amžinai jauni.“ Tačiau, pasak jo, mūsų tikrasis AŠ, gyvenantis kūne, ir yra visada jaunas, nesenstantis ir nemirštantis. „Nors kai kam ir sunkoka suvokti, tačiau mūsų kūnas, kurį turime, yra ne mūsų, - tikino pamokslautojas.  – Tai tik tam tikram laikotarpiui gautas sielos apvalkalas, kad jo pagalba pasiektume atitinkamą dvasinį lygmenį, suvoktume, kas yra anapus šio kūno.“
(Tęsinys. Pradžia čia.)

Tęsiame straipsnį apie tai, ko moterys ir vyrai nežino vieni apie kitus, remdamiesi Ajurvedos specialisto Anantaros das paskaitos „Harmoningi santykiai šeimoje“ mintimis, kurios atsako į pagrindinį šiandien iškylantį klausimą: ką moteriai reikia žinoti apie save ir savo vyrą, kad santykiai šeimoje būtų harmoningi, o sutuoktiniai laimingi? Kokias charakterio savybes turi išsiugdyti moteris, koks turi būti vyras, kad jie galėtų pasakyti: „Aš ir mano šeima esame laimingi.“

Vyras ir moteris savo esybe yra priešingos viena kitai būtybės, turinčios tik vieną bendrą sritį – emocijas ir širdį. Neatsitiktinai jų santykių simboliu vaizduojamos širdys. Tai reiškia, kad jie turi kalbėtis taip, jog sakomi žodžiai paliestų priešingos lyties būtybės širdį. Reikia daryti viską, kad iš jūsų į mylimą žmogų eitų tik malonūs ir šilti žodžiai. Bendraujant šioms skirtingoms būtybėms ypač svarbus balso tonas ir intonacija – truputėlį kilstelsime balsą ir prasidės santykių griūtis.

Viena iš svarbiausių harmoningo gyvenimo sąlygų - nepriklausomai nuo to kur randasi vyras ir žmona - jie turi vienas su kitu elgtis pagarbiai. Niekas taip neardo subtiliųjų ryšių, kaip kalbėjimas apie vienas kitą nepagarbiai, nuolatinis apkalbėjimas ir tulžies išliejimas tiek už akių, tiek tiesiogiai. Nors dažnai prie aplinkinių žmonių sutuoktiniai atrodo ideali pora, kai grįžta į namus, vienas ant kito išlieja pyktį. Pirmiausiai, sugrįžus namo, pasak Anantaros das, ne tik rankas su muilu reikia nusiplauti, kad nuplautume nešvarumus, tiek vyras, tiek moteris turėtų nusiprausti po dušu, kad nuplautų susikaupusį per visą dieną neigiamą energetinį krūvį, blogą nuotaiką.

Nieko nepakeisime, kad vyro psichika tokia, jog sugrįžęs namo, jis pusvalandį dar nesupranta, kur sugrįžo, dar gyvena darbine nuotaika arba praėjusios dienos įspūdžiais. Anantara das tvirtina, kad kol nenuprausiame nuo kūno energetinio krūvio, jaučiamės suirzę ir pikti, o neigiamas emocijas, tikrąja ta žodžio prasme, suvalgome su maistu. Moteris turi nepamiršti, kad jos pareiga - maistą ruošti taip, kad ne jai, o jos vyrui ir vaikams būtų skanu. Ji turi nepamiršti, kad maistą ruošia ne tik sau, bet ir artimiems žmonėms – turime išmokti duoti, nelaukdami atlygio. Tik su meile paruoštas maistas bus skanus ir sotus. Jei moteris, gamindama valgį, koneveikia savo vyrą ar pyksta ant savo vaikų, nieko nuostabaus, kad pavalgę jie gali pasijusti blogai. Į valgį sudėtos neigiamos emocijos gali sukelti ne tik dvasinius, bet ir fizinius negalavimus. Todėl moteris niekada neturėtų pamiršti, kad meilė – tai besąlyginis rūpinimasis kitu žmogumi. Tai sugebėjimas pamatyti savo sutuoktinyje ne tik kūną, bet ir sielą.

Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos