kate_miegaKovo 21 dieną daugelyje Europos šalių buvo minima Tarptautinė miego diena. Medikų tyrimais nustatyta, kad suaugusiam žmogui būtina miegoti ne mažiau kaip 8-9 valandas per parą. Tačiau dauguma žmonių dėl nuolat spartėjančio gyvenimo tempo šiandien miega kur kas mažiau. Todėl jiems dažnai iškyla įvairių sveikatos problemų: nuolatinis nuovargio jausmas, mieguistumas visos dienos metu, galvos skausmai, virškinimo sutrikimai, padidėjęs alkio jausmas, galintis tapti net antsvorio priežastimi.

Nereikėtų žavėtis visiems gerai žinomo Prancūzijos imperatoriaus ir žymaus karvedžio Napoleono Bonaparto istoriniuose šaltiniuose aprašomu, rodos, neįtikėtinu gebėjimu mėnesių mėnesiais miegoti keturias - penkias valandas per parą ir visada jaustis labai darbingu bei žvaliu. Miegas jam atrodė, kaip kažkas ne visai reikalingas, daugiau prabangos dalykas, kurio galima išvengti arba net sutaupyti laiko. Pabandę tokį taupymą, greitai pastebėsime, kad tokiu elgesiu daugiau prarandame negu laimime: trūksta energijos, sumažėja darbingumas, pablogėja savijauta.

Dažnas žmogus pastebi, kad miego trukmė - tai ne vienintelis jo kokybės rodiklis. Net ir ilgas, tačiau paviršutiniškas miegas nesukelia daug pasitenkinimo. Atsibudę  ryte jaučiamės labiau nuvargę negu vakare, atsikeliame nepailsėję. Miego sutrikimai – gana plačiai paplitusi mūsų laikmečio problema. Gydytojų teigimu, vis daugiau suaugusiųjų kenčia nuo miego sutrikimų. Užmigti trukdo ne tik naktiniai košmarai, neramios mintys, depresinė ar stresinė organizmo būsena, bet ir žalingi įpročiai.
saves_linkSupratimas, kad mes gyvename toli gražu ne pačiame laimingiausiame amžiuje ir kaip toli esame nuo išminties, meilės, geranoriškumo ir visų kitų dvasinių vertybių, padeda suvokti, kiek daug laiko šiandien turime skirti dvasinei praktikai ir savęs pažinimui. Nei viena, net menkiausia pastanga išsaugoti dvasios šviesą, šilumą ir tyrumą, iš tiesų, niekur nedingsta, net jei mums atrodo priešingai, ypač šiame Kali jugos amžiuje. Tačiau net ir šiandieniniame gyvenime, panašiame į mūsų veiksmų ir jų pasekmių dugną, kuriame susikaupė visų amžių karma, yra svarbu, kaip  ir kuo gyvename. Net ir šioje epochoje galime rasti Dievą bei pažinti save savyje.

Senovės egiptiečiai žinojo, kad Visata gyvena tais pačiais ciklais, kaip ir Žemė, – dienos, naktys, metų laikai. Pasibaigus kuriam nors ciklui, pavyzdžiui, Visatos dienai, įvyksta jos dalinis naikinimas. Tuo metu Visata pailsi ir apsivalo. Paskui prasideda naujas ciklas. Senieji astrologai išskyrė keturias legendines žmonijos gyvenimo epochas: Aukso, Sidabro, Bronzos ir Geležies amžių. Su jais mes susiduriame ne tik indų, bet ir senovės graikų tradicijose, nors pastarieji šių epochų trukmės ir neįvardija.

Apie Tamsos arba Geležies amžių  rašė ir Padmasambhava,  vienas didžiausių budizmo dvasinių mokytojų. Sprendžiant iš jo aprašymų, panašu, jog dar prieš tūkstančius metų buvo žinoma, kad, laikui bėgant, žmonija vis labiau degraduos. Dorybingumas vis labiau menkės, ryšys su dvasia silpnės tol, kol bus visai nebesuvokiamas ir pamirštas. Kiek reikės pastangų išsaugoti dorybes ir dvasios šviesą, nuolat pralaimint šią kovą ir žinant, kad viskas kiekvieną dieną tik blogės.
saves_linkVanduo lydi mus kiekviename žingsnyje. Tačiau ar žinome, kokią paslaptį slepia savyje ši nepaprasta stichija?  Iš kur ji atsirado? Kas ir kodėl mūsų planetai padovanojo tokią unikalią, galbūt vienintelę visoje Visatoje medžiagą? Tikriausiai į visus klausimus gali atsakyti tik pats vanduo. Šiandien jis dengia 2/3 Žemės paviršiaus ir yra kiekvienos gyvos ląstelės sudėtyje. Tai pati būtiniausia medžiaga gyvybei palaikyti.

Šventajame Rašte minima, kad vanduo yra daugiau nei paprasta fizinė substancija, kurios žmogaus organizme yra apie 90 proc. Todėl tai pati svarbiausia medžiaga, palaikanti mūsų gyvybę. Ir labai svarbu, kokį vandenį mes geriame. Nuo jo priklauso ne tik sveikata, bet ir kūno bei dvasios harmonija.

Vanduo, palyginus su kitomis medžiagomis, turi kiek neįprastų savybių – nuo šalčio plečiasi, o nuo karščio traukiasi. Tik vanduo mūsų planetoje gali būti skysčio, ledo ir dujų pavidalo. Tačiau pats netikėčiausias dalykas – vanduo turi atmintį, galinčią užfiksuoti žmonių emocijas. Meilė ir kiti teigiami jausmai padidina vandens energetiką, o agresija ženkliai ją sumažina ir pažeidžia molekulių struktūrą. Vanduo nuskaito žmogaus informacinį lauką. Todėl piktas, pagiežingas, kaltinantis ir smerkiantis kitus žmogus gali blogai pasijusti jau vien išgėręs vandens. Gerdamas vandenį su tokiomis mintimis, jis jį apnuodija.
saves_linkVien iš nuogirdų apie šventes težinančiam, bažnyčios nelankančiam žmogui gali būti visai neaišku, kodėl vasario 2 dieną švenčiamos Grabnyčios yra Kristaus Paaukojimo šventė. Šis pavadinimas kilęs iš grabnyčių (graudulinės) žvakės pavadinimo, kuri buvo uždegama gresiant pavojui ar mirties akivaizdoje.

Praėjus keturiasdešimčiai dienų po Kalėdų – Jėzaus gimimo šventės – Bažnyčia švenčia Kristaus Paaukojimo slėpinį, kuriame nujaučiame ir Didžiojo Penktadienio skausmą, ir Velykų džiaugsmą. Šiandien Kristaus Paaukojimo šventė grąžina mus į tuos laikus, kai vykdydami žydų įstatymą, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jėzaus gimimo, Juozapas ir Marija atnešė jį kaip savo pirmagimį sūnų paaukoti Dievui šventykloje. Ši auka – kūdikio Jėzaus paaukojimas šventykloje - vėliau tobulai išsiskleidžia Viešpaties kančios, mirties ir Prisikėlimo slėpinyje.

Nuo 1997 metų per Grabnyčias yra švenčiama dar ir Dievui Pašvęsto Gyvenimo diena. Tokiu būdu Bažnyčia dėkoja Dievui už pašvęsto gyvenimo dovaną, pripažįsta jo vertę ir svarbą visos Dievo tautos akivaizdoje. Taip suteikiama proga patiems pašvęstiesiems, t.y. vienuolijų ir kitų pašvęstojo gyvenimo institutų nariams drauge dėkoti Dievui už nuostabius darbus, kuriuos Jis nuveikė kiekvieno gyvenime.

Šią Šviesos šventę liaudiškai būtų galima pavadinti Žvakinėmis, mat visose katalikų bažnyčiose šventinamos graudulinėmis arba grabnyčiomis vadinamos žvakės. Kai senaisiais laikais lietuviai meldėsi Dievui Perkūnui, buvo tikima, kad žvakės padeda apsisaugoti nuo gamtos stichijų, audrų ir net ligų.
saves_linkPaskutiniu metu vis dažniau televizijoje ir spaudoje skamba žodis neištikimybė. Vis dažniau klausiame, kodėl mūsų amžiuje tiek daug skausmingų dviejų kažkada mylėjusių vienas kitą žmonių išsiskyrimų? Ar mes galime dvasiškai užaugti tiek, jog paklaustume savęs, kokias patys klaidas padarėme, kad pasukome skirtingais keliais? Plačiąja prasme neištikimybė – tai intymumo išdavystė. Ji šiek tiek skirtingai vertinama Rytuose ir Vakaruose. Apie tai daug įdomių minčių išgirdome iš Ajurvedos specialisto ir Vedų žinovo  Anantara das, kuris ne vieną kartą lankėsi Indijoje ir gerai žino rytietiškas tradicijas bei papročius.

Jo teigimu, vedinė kultūra gyva ne tik Indijos ir aplinkinių šalių teritorijoje, kaip daugelis  šiandien mano. Buvo tokie laikai, kai ji klestėjo visoje žemėje. „Iš tiesų, Lietuva buvo paskutinė Europos šalis, į kurią tik prieš šešis šimtus metų buvo atnešta krikščionybė. Iki tol čia taip pat žmonės gyveno, remdamiesi Vedų išmintimi, - pasakojo jis. – Taigi, tai pati seniausia pasaulyje kultūra ir šiandien turinti gilias tikėjimo bei dorovingo gyvenimo šaknis.“

Pasak Ajurvedos specialisto, Vedose yra rašoma, kad nei vyras, nei moteris negali turėti minčių apie geismą kitai moteriai ar kitam vyrui, nes buvo tikima, jog mintys yra materialios ir anksčiau ar vėliau išsipildo. O sulaužiusieji ištikimybės priesaiką visuomet sulaukdavo labai didelės aplinkinių paniekos ir pasmerkimo, nes tai būdavo ne tik vyro ar moters negerbimas, bet ir jo šeimos, net visos giminės įžeidimas. „Beje, buvo tikima ir karminėmis reakcijomis, - tikino Anantara das. – Jei šiame gyvenime tu išdavei, tai kitame gyvenime tave išduos. Jei kitą dabar įskaudinai, tai vėliau ir pats būsi įskaudintas. Todėl Rytų šalyse ir šiandien yra kitoks vaikų auklėjimas, kitoks žmonių požiūris į šeimyninius santykius ir bendrą porų gyvenimą.“
saves_linkVieną dieną ateina gyvenime tokia akimirka, kai nežinome, kaip atsiginti nuo užklupusių bėdų ir problemų, kai nemokame išsigydyti savo ligų ir ne vienas savęs klausiame, kaip gyventi toliau? Nors didieji tikėjimo mokytojai ir šventieji mums paliko visą informaciją, o Jėzus Kristus ar Buda  prisakė laikytis Dievo įsakymų, šiandieniniame sumaterialėjusiame pasaulyje vis dar sunku suvokti, kaip gyventi nenusidedant ir nesergant?

Kai pasitraukia viena liga, dažnai ją netrukus pakeičia kita. Kai liaujamės daryti vienas nuodėmes, pradedame daryti kitas. Atrodo, kad gali stengtis nesistengęs, o išeities ir prašviesėjimo rasti taip ir nepavyksta. Pats nuodėmės supratimas visose civilizacijose, kultūrose ir religinėse tradicijose aiškinamas ir suvokiamas vis kitaip.

Be dešimties mums gerai žinomų Dievo įsakymų, yra šimtai kitų taisyklių, kurias pažeisti taip pat būtų didelė nuodėmė. Todėl galime daryti išvadą, kad visos mūsų pergyvenamos ligos turi giliau mumyse slypinčią priežastį. Rytų psichologijos ir vedinės astrologijos mokytojas Rami Blecktas tvirtina, kad tai vienovės su Dievu ir besąlyginės meilės mumyse atsižadėjimas. „Kuo labiau tolstame nuo Dievo, nuo meilės jausmo, tuo daugiau klaidų darome, tuo mažiau harmonijos mūsų gyvenime“, - teigė jis.

Senoji Rytų išmintis sako, kad mūsų širdis aklinai uždaro ir daugybę ligų sukelia trys jausmai arba trys nuodėmės. Tai gobšumas, pyktis ir geismas. Tikriausiai viskas mūsų gyvenime prasideda nuo noro imti daugiau, nei duoti. Šiandien mes gyvename vartotojiškame pasaulyje, kur suprantama tik viena tiesa – kuo daugiau turėsime, tuo laimingesni būsime. Tačiau gobšuoliai dažnai patys nemato, kokie ligoti ir nelaimingi žmonės jie yra,  nesuvokdami paties paprasčiausio dalyko – pagrindinis laimingo gyvenimo moto yra daugiau duoti nei imti.
saves_linkŽmogus – jį supančio pasaulio ir Visatos dalis. Todėl jo sveikata prikauso nuo harmonijos su pačiu savimi ir jį supančia aplinka. Žmogaus organizmas unikalus tuo, kad yra savaime susireguliuojanti sistema, kuri susijusi tiek fiziniame, tiek ir dvasiniame lygmenyje. Liga pasireiškia tuomet, kai sutrinka organizmo vientisumo pusiausvyra. Tai signalas apie neteisingą mūsų minčių ir poelgių išraišką.

Visų ligų priežastis pirmiausiai glūdi mūsų psichologinėje plotmėje. Ji persismelkia per visus mūsų eneregetinius kūnus, kol pasiekia fizinę organizmo būseną. Šiuolaikinė medicina paprastai įsikiša tada, kai pasirodo ligos klinikiniai simptonai ir prasideda kurio nors organo ar net viso organizmo žūtis. Anksčiau konstatuoti diagnozę, kol ji yra mūsų emociniame lygmenyje, gali tik patyrę bioenergetikai.

Galima išskirti tris svarbiausias ligų priežastis. Tai savo gyvenimo tikslo, prasmės ir paskirties nesuvokimas; Visatos dėsnių nesuvokimas ir  nesilaikymas bei sąmonėje ir pasąmonėje susikaupusios negatyvios mintys ir jausmai. Tad visai akivaizdu, kad mes patys pažeidžiame savo organizmo pusiausvyrą ir ligas prisikviečiame neteisingomis mintimis, veiksmais bei emocijų sankaupomis, kurios blokuoja energijos tėkmę mumyse.  

Taigi, ne visas ligas mes atsinešame iš praeitų gyvenimų, kaip genetines (karmines) ir traumas. Daugelį jų užsitarnaujame savo dabartiniame gyvenime. Rytų psichologijos ir vedinės astrologijos mokytojas Rami Blecktas, savo veikloje naudojantis ne tik įvairių šventraščių, kabalos ir sufizmo žinias, bet ir naujausius mokslo atradimus, teigia, kad liga yra pasąmonės signalas, perspėjantis, kad mes kažką darome ne taip,  kad mūsų elgesys ar reakcija į tam tikras gyvenimo situacijas yra neteisingi.
2012_pabaigaJau daugiau kaip dešimtį metų žmonės prognozuoja pasaulio pabaigą. Šiai neįvykus 2000 –aisiais ir kitais metais, ji tiesiog buvo nukelta į 2012 – uosius, nes remiantis majų kalendoriumi, kuris baigiasi 2012-ųjų gruodžio 21 dieną, kažkam buvo paranku žmonių galvose užprogramuoti šią baisią žinią, o kai kam sukelti ir panišką baimę.

Paskutinėmis šių metų dienomis vis dažniau sveikindami vieni kitus su šventėmis girdime ir tokias frazes: „Gal jau paskutinį kartą Naujuosius sutiksime...“, „Artėja pasaulio pabaiga...“, „Kažin kiek dar gyvensime?“. Padaugėjo ir žmones neraminančių televizijos laidų bei straipsnių apie tai. Tačiau Meksikos mokslininkai visiškai įsitikinę, kad majai jokių nuorodų apie gresiančią pasaulio pabaigą savo kalendoriuje nepaliko. Beje, jie laikėsi teorijos, kad visi istoriniai įvykiai nuo tam tikros akimirkos pradeda kartotis.

Anot tyrėjų, jie tiesiog sudarė kalendorių iki šios datos, po kurios baigiasi viena ir prasideda nauja era. Vargu ar pasaulis galėtų liautis egzistuoti dėl to, kad baigiasi kažkieno kalendorius. Be to, Meksikos archeologų teigimu, įrašuose, rastuose skirtingose majų radimvietėse, nurodytos datos gerokai pranoksta 2012 metus – pavyzdžiui, viename įraše nurodyti apytikriai 4772 metai.

Kalbas apie pasaulio pabaigą dar labiau pakurstė tokie filmai, kaip „Armagedonas“, „Diena po rytojaus“, „Nepriklausomybės diena“, „2012“ ir kt. Juose minimi potvyniai, žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, Saulės audros, kosminių kūnų atsitrenkimai, branduolinis karas, epidemijos Žemėje vyksta ir be pranašysčių. Pasaulio pabaigos buvo tikimasi ir tūkstantmečių sandūroje, ir per praėjusį Saulės aktyvumo ciklą, tačiau šimtus kartų iki šiol žmonijai pavyko sėkmingai išgyventi.

Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos