Silvija iš Lukšių:
Pritariu prieštaravimui ir ne todėl, kad esu prieš asmenis su proto ar psichikos negalia, kalbu apie būdus prastumti projektą normaliai nekomunikuojant su bendruomenėmis. Kokios galbūt nenorėčiau kaimynystės? Su visais kaimynais visada sugyvenau, nemanau, kad kas nors galėtų įtakoti kitokius santykius ir dabar.
Kristina iš Šakių:
Apskritai stengiuosi kuo mažiau vertinti tiek žmones, tiek jų sprendimus. Iš patirties galiu pasakyti, kad bijome ir inertiškai iš karto priešinamės tiems dalykams, kurių nepažįstame, neįsigiliname, nežinome. Užklijuoti etiketę žmogui, reiškiniui, prisiimti sau dievų vaidmenį sprendžiant, kas „geresnis – blogesnis“ , labai paprasta ir lengva. Tik ar etiška? Niekada negali žinoti, kada pats ar artimas atsidurs toje „nuvertintųjų kategorijoje“.