Agnė NAUMAVIČIŪTĖ Vakar buvo minima Tarptautinė slaugytojų diena. Daugelis žinome, kiek kantrybės ir pasiaukojimo reikalauja šis darbas. Tad kaip gyvena rajono slaugytojai, kokių bėdų jie yra kamuojami?
Nuotr. Ramutė Strimaitienė teigė, jog slaugytojai profesinę šventę pasitiko pakiliomis nuotaikomis: jų darbas, nors ir sunkus, tačiau be galo prasmingas.
Rinktųsi tą patį
Lygiai prieš metus laiko Šakių ligoninės vyriausiąja slaugos administratore buvo paskirta Ramutė Strimaitienė, kuri sako, jog su dideliais sunkumais pradėjusi dirbti nesusidūrė, o dabar, praėjus metams laiko, jaučiasi, jog yra ten, kur ir turėtų būti. Ligoninės hospitalinių infekcijų kontrolės specialistė neslėpė, jog toks vyriausiojo ligoninės gydytojo Algirdo Klimaičio pasiūlymas buvo ir staigmena, ir nemenkas iššūkis pačiai sau, tačiau moteris jokiu būdu priimto sprendimo nesigaili.
„Iš pradžių gal ir buvo kiek baisu. Bet laikui einant visko išmokau, beje, mokiausi ir iš čia dirbančių slaugytojų, o jos mokėsi iš manęs“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
R. Strimaitienė pasakojo, jog antradienį penkminutės metu, į kurią rinkosi visas ligoninės atsakingas personalas, ji ligoninės skyrių vyr. slaugos administratorių pasiteiravo apie jų profesiją: ar atsisukusios atgal slaugytojų profesiją įgijusios moterys kažką keistų, ar visgi savo gyvenimą sietų su šia profesija?
„Visų pirma noriu pasakyti, kad labai nustebau išgirdusi atsakymus. Visos moterys iki vienos teigė, jog nieko nekeistų ir studijuotų tą patį. Mano nuomone, slaugytojomis dirbti likusios tos moterys, kurios myli savo darbą“, – kalbėjo R. Strimaitienė.
Didžiausia dovana – padėkos žodis
Vyriausioji slaugos administratorė teigė, jog labiausiai slaugytojoms paglosto širdį geras žodis, pacientų ištarta padėka. Tiesa, R. Strimaitienė neslėpė, jog būna visko, o slaugytojos taip pat pavargsta, taip pat turi jausmus ir žmonėms nereikėtų pykti už kartais pasakomą piktesnį žodį ar už tai, kad slaugytoja nenusišypsojo.
„Į Priėmimo skyrių per parą dažnai kreipiasi apie 40 žmonių. Pirma emocijų banga tenka slaugytojoms. Jos pasitinka čia atvykusį žmogų, sugeria jo blogas emocijas. Tad kartais visko būna, bet nereikia ant mūsų pykti“, – šyptelėjo vyr. slaugos administratorė.
Trūksta jaunų specialistų
R. Strimaitienė neslėpė savo susirūpinimo dėl slaugytojų ateities. Pasak pašnekovės, vidutinis ligoninėje slaugytojomis dirbančių moterų amžius – 50 metų. O per metus laiko, kai R. Strimaitienė dirba vyr. slaugos administratore, į ligoninę praktikos atlikti atvyko tik viena studentė. Viskas. Daugiau nė viena jauna slaugytoja čia dirbti neatvyko.
„Atvirai sakau, man baisu pagalvoti. Kas pakeis mus, kai po dešimties metų išeisime į pensiją? Kas dirbs slaugytojomis? Nėra jaunos kartos, kuri galėtų tapti mūsų pamaina. Jaunimas renkasi kitokį darbą arba dirba didmiesčiuose ar užsienyje“, – atviravo R. Strimaitienė.
Kalbant apie slaugytojų ar jų padėjėjų darbą užsienyje, pašnekovė neslėpė, jog ir iš ligoninės slaugytojų rato yra emigravusi ne viena moteris, o kai kuriuos į Vokietiją ar kitą šalį padirbėti vyksta pasiėmusios mėnesio ar dviejų atostogas.
„Pagrindinis motyvas, dėl ko taip yra, – pinigai. Savaime suprantama, dėl to negalima kaltinti nei ligoninės vyr. gydytojo nei buhalterijos. Tokia mūsų valstybės politika. Viliamės, kad kada nors kažkas pasikeis“, – komentavo pašnekovė.
Esi slaugytojas? Apsišarvuok kantrybe
Kas svarbiausia dirbant slaugytoja? R. Strimaitienė mano, kad labai svarbios darbuotojo asmeninės savybės, pakantumas sergančiajam.
„Sergantis žmogus retai būna geros nuotaikos, retai šypsosi ar yra geranoriškai nusiteikęs. Jis būna irzlus, todėl slaugytojai turi turėti geležinę kantrybę, neužgauti, neįžeisti paciento. Be to, privalo gebėti išklausyti gydytojų nuomonę ir į ją atsižvelgti, rasti su jais bendrą kalbą“, – apie slaugytojų darbo specifiką pasakojo R. Strimaitienė.
Vyriausioji slaugos administratorė sakė, jog šiame darbe tenka susidurti ir su itin liūdnomis aplinkybėmis, kurių, deja, gyvenime ne visada galima išvengti.
„Skauda širdį, kai senyvi žmonės yra pamiršti, palikti, jų nelanko artimieji. Tiesiog skaudu žiūrėti į tokius žmones. Tokiems ligoniams slaugytojai tampa ir psichologais, ir pokalbių draugais“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Kad ir kaip bebūtų, R. Strimaitienė teigė, jog slaugytojai savo profesinę šventę pasitiko pakilia nuotaika: jų darbas, nors ir sunkus, tačiau yra be galo prasmingas. Tiesa, slaugytojai profesinę šventę minės šeštadienį – vyks į ekskursiją po Mažąją Lietuvą.
