baneris leidinys

bunikis
Vienoje iš Kauno ligoninių savanoriaujantis Vytautas Bunikis sako, kad emociškai tai nėra lengvas darbas, nes supranti, kad dažnam pacientui išties niekas nepadės, tačiau jis džiaugiasi galėdamas būti naudingas ir nesikrato jokio darbo. Asmeninio archyvo  nuotr.


Gintarė MARTINAITIENĖ

Kraštiečiui Vytautui Bunikiui savanorystė seniai nesvetima, o pastaruoju metu jaunas vyras pagelbsti ne kur kitur, o viename karščiausių taškų Kaune, kur gydomi Covid-19 sergantys žmonės. Vyras juokauja, kad jis vadinamas aukso vertės savanoriu, mat yra persirgęs koronavirusu, tačiau atvirauja, kad ligoninė – it kitas pasaulis, kur mirtis visiškai greta, tad čia savanoriauti reikia ir psichologinio nusiteikimo.

V. Bunikis pasakoja, kad yra ir Nacionalinio kraujo centro, o neseniai tapo ir savanorių koordinavimo centro „Stiprūs kartu“ savanoriu. Jis pagalbos ranką buvo ištiesęs ir pirmojo karantino metu, tik tuomet seneliams vežiojo maistą, o šįkart sulaukė kvietimo savanoriauti Kauno 2-ojoje ligoninėje, kur gydomi Covid-19 sergantys ligoniai. Tiesa, kol kas savanoriauti buvo tik keletą kartų, tačiau savanoriu dirbti minėtoje įstaigoje įsipareigojo du mėnesius. Vyksta ten du kartus per savaitę ir savanoriauja po keturias valandas per dieną – tiesiog tiek trunka viena personalo pamaina, po kurios būna pertrauka, ir tada vėl dirbama keturias valandas. Be to, kai apsirengi specialią aprangą, tas keturias valandas negali nei atsigerti, nei nueiti į tualetą, o nuo darbo krūvio, sako V. Bunikis, prakaitas tiesiogine prasme per nugarą bėga.

„Tikrai didžiulė apkrova. Būna, kad tas keturias valandas ir neatsisėdi, visas šlapias. Sunku ir ten dirbančioms vyresnio amžiaus moterims, aš dar jaunas, o joms tikrai krūvis“, – sako V. Bunikis.

Jis sako nesikratantis jokio darbo, tad daro, ką tik reikia – ir maistą dalina, ir pavalgyti ligoniams padeda, ir grindis plauna, ir lašines tenka pakeisti, o pačiu nemaloniausiu įvardija gulinčių žmonių sutvarkymą, kai jiems reikia sauskelnes keisti. Tačiau jeigu jau savanoriauji, tai ne pasidairyti į ligoninę eini, o nori išties pagelbėti ir būti naudingas, tad ir dirbi viską iš eilės.

Sako jau pirmąją dieną sulaukęs ir klausimo iš slaugytojos, o kaip jis žiūri į mirtį, nes ji čia visai greta ir nežinai, ar atėjęs kitą dieną dar sutiksi žmogų, su kuriuo prieš tai bendravai. Jau pirmąją dieną teko padėti stumti maišą su mirusiojo kūnu, kai tik iš silueto supranti, jog ten žmogus, nes labiausiai į akis kliūva užrašas ant maišo – „Covid-19“.

„Ypač pirmą dieną buvo daug emocijų. Grįžęs namo turbūt kiekvieną žingsnį išpasakojau, galvoje toks bardakas, nes ten visai kitas pasaulis, gydytojai jau gal ir pripratę, bet vaizdas liūdnas“, – mintimis dalijasi pašnekovas ir atvirauja, kad dažnu atveju medikas nelabai ką ir padėti gali, nebent lašinę pastatyti, deguonies kaukę uždėti, tačiau supranti – kad to žmogaus dienos faktiškai suskaičiuotos.

Susimąstyti verčia, sako kraštietis, ne tik tie atvejai, kai matai senyvo amžiaus žmones, kuriems kiek įmanydamas siūlai suvalgyti nors keletą šaukštų košės, bet yra ir gana ilgai iš ligos gniaužtų neišsikapstančių jaunų žmonių. Štai vienas 38-erių vyriškis ligoninėje guli jau trys savaitės, nes jam nuolat trūksta deguonies, tad matydamas tokius vaizdus V. Bunikis sako supratęs, kad pats persirgo gana lengvai.

„Kol nenuėjau savanoriauti, galvojau, kad sirgau vidutiniškai, bet kai pamačiau, kaip būna, tai man tik gėlytės. Skaudėjo man galvą, buvo temperatūros, bet netrūko nei oro, nieko. Gal pasakyčiau, kad jaučiausi nepatogiai savo kūne“, – sako vyriškis ir visiems skeptikams atkerta, kad ligoninės tikrai nėra tuščios, o sergančiųjų, ir itin sunkiai, pilnos lovos.

Tačiau paklaustas, ar siūlytų savanoriauti kitiems ir patiems pamatyti, kokia situacija tokiose ligonėse, svarsto, kad visgi reikia būti psichologiškai nusiteikusiam, nes emociškai tai gana sunku. Sako sulaukęs ir žmonos patarimo, kad neprisirištų prie ligoninėje gulinčių žmonių, nes niekada nežinai, ar pasimatymas su juo nėra paskutinis, tačiau jausmų neužgniauši, juk ne robotas.

„Buvo tokia miela močiutė, kurios atėjęs kitą kartą neradau. Klausiau, kur ji, toj pamainoj nežinojo . Tikiuos, jai pagerėjo ir kitur perkėlė“, – viliasi savanoris.

Užtat tai puiki proga perkainoti ir suprasti tikrąsias vertybes.

„Supranti, kad tikrai ne tavo neklausantis vaikas ar suplyšę džinsai, ar sugedęs automobilis svarbiausia“, – sako pašnekovas ir priduria, kad jeigu tik reikės, savanoriaus ir ateityje, nes ši veikla jau seniai jo gyvenime.

Žinoma, ir dabar dėl to bene labiausiai nukenčia šeima, nes būtent iš jos atimamas laikas, tačiau žmona, sako V. Bunikis, jau seniai su tuo susitaikiusi ir jį palaiko.

„Aš savanaudis, nes pats jaučiuosi labai gerai padaręs gerą darbą. Toks nenusakomas reikalingumo ir pasitenkinimo jausmas“, – tikina pašnekovas, įprastai dirbantis vadybininko darbą.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos