Jei ankstyvą pavasarį dar negalime pasidžiaugti gausiu savo šiltnamių derliumi, tai jau dabar galime išeiti į gamtą pasirinkti pušies spyglių, sprogstančių medžių pumpurų ir pirmųjų žiedų, kuriuose iš po žiemos susikaupusi tikra vitaminų ir mineralinių medžiagų bomba. Šylant orui miškuose ir pievose netrukus pasipils įvairiausios žolės, o kokias jas rinkti ir kaip naudoti, reikia žinoti. Apie tai kalbiname mūsų kraštietį, daug informacijos apie žolelių naudojimą kasdieniame gyvenime surinkusį Saulių Arštikaitį.

„Aš – ne žolininkas ir net ne mokinys, nes neturiu mokytojo žolininko. Mano mokytojai – knygos. Viena iš jų biomedicinos mokslų daktaro, gydytojo fitoterapeuto Juozo Vasiliausko „Gamtos vaistinė“, o kita – jau mano paties užrašai“, – atviravo S. Arštikaitis, daug informacijos apie lietuviškus vaistinius augalus ir jų panaudojimą kasdieniame gyvenime besisemiantis įvairiuose seminaruose, kurie vyksta internetinėje erdvėje.

Pasak jo, kai neturi mokytojo, neturi su kuo pasitarti – randi labai daug informacijos, kuri yra skirtinga. Vienas sako vienaip, kitas pataria kitaip ir nežinai, ką daryti. Prieš 4–5 metus susidomėjęs žolelėmis ir kitomis gamtos dovanomis, mūsų kraštietis suprato, kad viską reikia atrasti pačiam iš pajautimo.

„Kai turėjau problemų su skrandžiu ir buvo taip blogai, kad nieko negalėjau valgyti, pirmasis mano atradimas buvo juodasis beržo grybas, dar vadinamas čaga, – prisiminė S. Arštikaitis. –Turiu pasidžiaugti, kad Lietuvos miškai pakankamai sveiki, šio grybo – medžio vėžio – reikia gerai paieškoti. Toksai paradoksas, kad medį juodasis beržo grybas sunaikina, tačiau mus gydo.“

Pirmasis Sauliaus Arštikaičio atradimas – juodasis beržo grybas – padeda kovoti su vėžiu, gerina imunitetą, mažina lėtinius uždegimus, padeda nuo virškinamojo trakto negalavimų, reguliuoja cukraus ir cholesterolio kiekį kraujyje. D. Pavalkio nuotr.

Mūsų kraštietis pasakojo, kad grybą galima užpilti alkoholiu ir naudoti tinktūras, tačiau jis užplikina vandeniu ir palaikęs per naktį gauną koncentratą, iš kurio rytais pasidaro „kavą“, taip jau naudoja kurį laiką, ir sveikata nesiskundžia. Vėliau Saulius atrado grybą poniabudę – vieną keisčiausių gamtos kūrinių, kuris dar vadinama žemės kiaušiniais arba taukais. Ją galima surasti pagal specifinį kvapą, mat dvokia dvėseliena, tačiau, nepaisant to, yra vaistas nuo daugelio ligų, stiprina imuninę sistemą ir turi priešvėžinį poveikį. Galima ją valgyti ir žalią, ir džiovinti, ir daryti užpilą su alkoholiu 30 dienų užkasant į žemę.

Kadangi orai šyla ir ilgai netrukus išlįs pirmosios žolelės, turtingos vitaminų ir mineralinių medžiagų, reikia tuo pasinaudoti. Mūsų kraštiečio teigimu, jam pavasaris prasideda, kai pražysta šalpusnis, išlenda dilgėlės lapelis, o vėliau suželia garšvos ir pienės, susprogsta juodasis serbentas. Visa tai ne tik galima, bet ir būtina čia pat nusiskynus ragauti, dėti į salotas, plakti kokteilius, ruošti arbatas. O dilgėlė dar ir stabdo kraujavimą: jei susižeidei, įsibrėžei kur nors miške, galima kelis lapukus suminkštinti tarp pirštų arba sukramtyti ir uždėti ant žaizdos.

Beje, šiuo metu dar galima organizmą pastiprinti pušų spygliais – iš jų verdamos ir uogienės, sirupai. Tai ypač naudinga nuo peršalimo, kvėpavimo takų ligų. Galima tiesiog gerti arbatą arba pasidaryti giros. Labai naudinga ir jaunų pavasarinių skujukų uogienė.

Saulius perspėjo, kad jokių žolelių negalima rinkti mieste, pakelėse, reikia eiti į mišką, revus, panemunės pievas, nes laukuose žolelės gali būti užterštos trąšomis ar pesticidais. Čia pat jis paminėjo ir vienas iš pirmųjų pavasarinių gėlių – raktelius, kurie užpilti baltu vynu reguliuoja kraujotaką.

„Informacijos begalė. Aš pats nežinojau, kad lazdyno žirginėliai būna vyriški ir moteriški. Kaip juos atskirti? Vyriški žirginėliai auga po vieną, po du, o moteriški – pluoštais. Todėl vyrams geriau arbatai naudoti vyriškus, nes tai gera profilaktika nuo prostatos, beje, kaip ir susprogę kačiukai, o moterims – moteriškus žirginėlius, kurie padeda nuo šlapimo takų negalavimų“, – dalijosi mūsų kraštietis, primindamas, kad viską reikia naudoti saikingai, žolelių taip pat negalima padauginti.

Pavyzdžiui, ilgiau pagėrus ežiuolės, gali pasireikšti tokie simptomai kaip karščiavimas, pykinimas ir gali pagalvoti, kad užsikrėtei virusu. Negalima padauginti šermukšnio uogų, tik 3–5 per dieną. Jei suvalgysi daugiau, pradės pykinti. Todėl jų reikėtų ne valgyti, o ragauti. Kad dingtų kartumas, šermukšnio uogas galima ir užsišaldyti. Beje, į arbatą daugiau kaip trijų augalų irgi dėti nereikėtų.

„Jei žmogus nori gydytis nuo konkrečių ligų, jis turi žoleles susirinkti pats. Visus augalus, visas žoles, kurias mes valgom, turim rinkti 100 km spinduliu aplink tą vietą, kur gyvenam, kituose šaltiniuose radau, kad 300 km. Tad išeitų, kad visi iš užsienio atvežti vaisiai, uogos ir daržovės mums daug naudos neduoda, plius dar būna supurkšti kažkuo, kad nesugedę mus pasiektų. Todėl turim auginti, rauginti ir valgyti viską, ką randam šalia namų, tik nedarykit klaidos. Nors iš pradžių ir aš taip elgiausi. Neimkit per daug. Pasiimkit tiek, kiek reikia“, – patarė Saulius.

Kraštietis pasakojo, kad šiuolaikinės technologijos šiandien labai padeda norint surasti vieną ar kitą vaistažolę. Pavyzdžiui, siauralapis gaurometis ir ožkarožė – du identiški augalai, tik skiriasi jų lapelių kraščiukai. Gauromečio – lygūs, o ožkarožės – dantyti. Speciali programėlė „iNaturalist“ pradėjo atrasti gamtą iš naujo, nes daugelį augalų jis prisiminė matęs vaikystėje, o po to jie buvo kažkur dingę iš jo akiračio.