Praėjusių metų birželio 11–12 d. Vilniuje vykusioje Baltijos šalių ekonomikos tyrėjų konferencijoje Lietuvos bankas apdovanojo Vlado Jurgučio premijos laimėtoją. Ja tapo šakietė Agnė Kajackaitė, šiuo metu gyvenanti Vokietijoje ir dirbanti Berlyno socialinių mokslų tyrimų centre (Wissenschaftszentrum Berin für Sozialforschung). A. Kajackaitei įteikta 10 tūkst. eurų vertės V. Jurgučio premija už ekonomikos srities mokslinės veiklos pasiekimus.

Akademiko, profesoriaus,  pirmojo Lietuvos banko valdytojo V. Jurgučio vardo premija skiriama siekiant pažymėti reikšmingiausius per pastaruosius penkerius metus Lietuvos ekonomistų arba su Lietuvos mokslo institucijomis susijusių užsienio šalių ekonomistų mokslinės veiklos rezultatus – publikuotus mokslinius straipsnius, išleistas mokslo monografijas arba kitas knygas. Tai yra prestižinis apdovanojimas, kurį kartą per metus skiria Lietuvos bankas ir Lietuvos mokslų akademija.

Džiugu, kad tarp apdovanotų mokslininkų ir mūsų kraštietė, gautą premiją pasidalinusi su mokslinio darbo „Lying Aversion and the Size of the Lie“ („Melo vengimas ir melo dydis“), publikuoto ekonomikos žurnale „American Economic Review“, bendraautoriais Uri Gneezy ir Joel Sobel iš Kalifornijos universiteto San Diege. Jame mokslininkų komanda nagrinėjo, kodėl žmonės ryžtasi meluoti ir kokia psichologinė melo kaina.

„Labai džiaugiausi praėjusių metų birželį turėdama galimybę pristatyti šį darbą Lietuvos ekonomistams Vilniuje. Kai 2009 m. išvažiavau iš Lietuvos, daug įdėjau darbo ir gavau pripažinimą kaip mokslininkė užsienyje, bet ne Lietuvoje. Todėl V. Jurgučio vardo premija – didelis nuopelnas, svarbus ne tiek finansine, kiek pripažinimo prasme. Jaučiausi laimėtoja“, – neslėpė džiugesio A. Kajackaitė, mielai sutikusi daugiau papasakoti apie save mūsų laikraščio skaitytojams.

„Kai buvau maža, sakiau mamai, kad užaugusi gyvensiu vienui viena ant aukšto kalno ir rašysiu knygutes vaikams. Nors ant kalno negyvenu ir vaikams nerašau, bet kažkiek tiesos šiuose žodžiuose yra, nes mano darbas yra rašymas apie mano tyrimus. Tad gal kada nors ir gyvensiu ant to aukšto kalno, – juokavo šakietė. – O kalbant rimčiau, besimokydama mokykloje aš labai mėgau matematiką ir mokslą, ir jau tuomet buvo aišku, kad mano tolimesnis gyvenimas bus susijęs su matematika, tik nežinojau, kaip. Tačiau būtų keistas pasaulis, jei visi būdami vaikais žinotume, ką veiksime užaugę. Man šiuo metu 32-eji, tačiau aš dar nežinau, kiek visko įvyks ateityje.“

Baigusi Šakių „Varpo“ mokyklą, A. Kajackaitė įstojo į Vilniaus universitetą. Būdama trečiame kurse ji ekonomikos mokslus tęsė Saarlando universitete Vokietijoje. Grįžusi pabaigė bakalauro studijas Vilniuje ir 2009 m. išvyko studijuoti magistro į Kelną (vok. Köln).

„Magistro studijų pradžioje galvojau, kad dirbsiu energetikos ekonomikos srityje, tačiau antrajame semestre atradau savo aistrą – elgsenos ekonomiką (behavioral economics). Ir nuo tada man buvo aišku, kad aš noriu būti mokslininke ir daryti tyrimus elgsenos ekonomikos srityje“, – pasakojo A. Kajackaitė, magistrą studijavusi vokiečių kalba, o doktorantūros studijas – angliškai, mat dalį jų mokėsi Kalifornijos universitete San Diege (University of California San Diego).

Pasak šakietės, kiekvieną dieną jai tenka kalbėti trimis kalbomis: su kai kuriais žmonėmis darbe ir draugų rate – vokiškai ir angliškai, o su savo šeima – lietuviškai. Vidurinėje mokykloje ji mokėsi vokiečių, rusų ir anglų, o po to italų kalbos. Šiuo metu būtent anglų kalba yra dažniausiai vartojama jaunosios mokslininkės darbe.  

Berlyno socialinių mokslų tyrimų centre A. Kajackaitė dirba mokslinės grupės „Etika ir elgsenos ekonomika“ (Ethics and Behavioral Economics) vadove. Jos darbas specifinis – eksperimentai su žmonėmis laboratorijoje, bandymas suprasti jų elgesį (daugiausiai sprendimus, susijusius su melavimu), analizuoti gautus duomenis, kuriais remiantis ji rašo straipsnius ir publikuoja pasauliniuose žurnaluose.

„Taip pat aš kuruoju du doktorantus ir tikiuosi, kad ateityje jie taps sėkmingais mokslininkais. Daug laiko praleidžiu keliaudama ir darydama įvairius pranešimus. 2018 m. skaičiau 13 pranešimų įvairiose pasaulio šalyse nuo Gvatemalos iki Jungtinių Arabų Emyratų. Aš myliu savo darbą ir neatskiriu jo nuo gyvenimo ar atvirkščiai, todėl nelabai suprantu, ką reiškia posakis „work-life balance“, – atviravo mūsų kraštietė.

Ne paslaptis, kad ji daug laiko praleidžia ieškodama naujų idėjų savo eksperimentams, o laisvalaikiui laiko lieka tiek, kiek jo pati pasilieka. Nors kartais tenka padirbėti ir savaitgaliais, bet savo šeimai ir draugams šakietė stengiasi skirti kiek galima daugiau dėmesio. A. Kajackaitė įsitikinusi, kad viską galima suderinti, svarbiausia, kad kiekvienas darytų tai, ką mėgsta, – tada bus laimingas ir jis pats, ir jį supantys žmonės.

Jaunosios mokslininkės kredo: „Dirbkite tai, ką mėgstate, o ne tai, ko iš jūsų tikisi visuomenė, tada kiekviena diena atneš džiaugsmą.“