Liepos 26 d. laikraščio „Draugas“ redakcija sulaukė skambučio iš Slavikų pagrindinės mokyklos. Čia mus pakvietė biologijos mokytoja Marina Liutkaitienė. Sugrįžusi į darbą po kasmetinių atostogų, ji teigė radusi užrakintus vartus, o mokykloje nebuvo jokio atsakingo asmens, su kuriuo būtų galima suderinti darbo grafiką, pagal kurį turėtų dirbti iki rugsėjo 1-osios.  

Rado tik pagalbinį personalą

Pasak M. Liutkaitienės, mokykloje sutikusi tik pagalbinį personalą, o mokytojų kambaryje kabėjusiame darbo grafike neradusi net savo pavardės, ji kreipėsi į rajono savivaldybės administracijos direktorių Dainių Grincevičių. Šis patarė susisiekti su Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėją jo atostogų laikotarpiu pavaduojančia Aurelija Papieviene, kuri, mokytojos teigimu, atsisakė atvykti į Slavikų pagrindinę mokyklą ir fiksuoti pažeidimą, t.y. pažiūrėti, kiek žmonių dirba pagal darbo grafiką, kur jos pačios pavardė tame grafike, ar yra atsakingas asmuo, nes jei Slavikų pagrindinės mokyklos direktorius Juozas Rakickas atostogauja, jį turi kas nors pavaduoti.

Mokytojos teigimu, ji buvo informuota, kad direktorių pavaduoja Alesis Birštonas (direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams), tačiau jis šiuo metu yra po klubo operacijos, tad turi nedarbingumo pažymėjimą.

„Vadinasi, susidarė tokia situacija, kad jo niekas nevaduoja“, – spėliojo mokytoja.

Vėliau išsiaiškinome, kad, A. Birštonui susirgus, rūpintis mokyklos reikalais laikinai buvo patikėta ūkio darbuotojui Romui Jociui. Tad be atsakingo asmens įstaiga nebuvo palikta.

Mokyklą tikrino Darbo inspekcija

M. Liutkaitienė papasakojo, kad mokykloje susidariusi liūdna situacija, dėl to ji buvo iškvietusi net Darbo inspekciją, kuri fiksavo, „kad nėra atsiskaitymo lapelių, vienpusiai sutarčių rašymai ir labai daug kitų pažeidimų“.

„Aš galėsiu parodyti, kaip atrodo mano darbo sutartys. Dalyje jų apskritai nėra mano parašų, antspaudų, įsakymo numerių“, – patikino mokytoja, paaiškinusi, kad „tik nuvykusi į Marijampolės darbo inspekciją ji pamatė savo sutartis, kurių gyvenime nebuvo mačiusi“.

Reikia paminėti, kad pagal raštišką reikalavimą jai darbo sutartis pateikė ir rajono savivaldybės administracija.

„2006 m. pasirašytą sutarties egzempliorių gavau, tačiau visų kitų sutarčių neturėjau. Aš ir savivaldybės, ir Darbo inspekcijos prašiau parodyti mano pirmąją darbo sutartį, kad pamatyčiau, kokiu teisiniu pagrindu ji buvo nutraukta“, – paaiškino moteris, pridurdama, kad mokykla į jokius jos prašymus nereaguoja, todėl tenka susirašinėti paštu.

Aiškinosi, kodėl buvo iškviesti

Bekalbant mokykloje pasirodė ir rajono savivaldybės vicemeras Darius Jakavičius bei Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausiasis specialistas Gintaras Demenius. Jie pasidomėjo, kodėl čia buvo iškviesti ir kas atsitiko.

„Aš su jumis kalbėjau. Jūs sakėt, kad mane pasitiks, informuos pagal kažkokį darbo grafiką. Tikėjausi, kad kas nors iš administracijos bus, bet nieko neradau“, – aiškino mokytoja, pirmą dieną po atostogų atvykusi į mokyklą.

„Jūs turėtumėt daugiau palaikyti žmogišką ryšį su mokyklos vadovu“, – patarė D. Jakavičius.

Tam pritardamas G. Demenius siūlė dėl visų iškilusių klausimų pirmiausiai kreiptis į tiesioginį savo vadovą ir nustoti su juo bendrauti registruotu paštu, nes kalbėtis akis į akį yra viena, o susirašinėti kita.

Moteris išsakė savo nuoskaudas, kad jos darbas tinkamai nebuvo įvertintas, nes padėkos raštus jai yra įteikęs tik meras ir švietimo skyrius, kad negalėjo kelti kvalifikacijos, kad „direktorius ją išvadino ir sunkiu žmogumi, ir iškritusia iš medžio“, kad „visiems jos prašymams buvo atsakoma“. Vicemeras ramino ją, paaiškindamas visą kvalifikacijos kėlimo procesą, į ką reikia kreiptis, kokius namų darbus pats mokytojas privalo atlikti. Taip pat informavo, kad nei rajono meras, nei Švietimo skyrius patys susigalvoję raštų nerašo, kad būtent mokykla ją ir įvertino, jiems pateikdama mokytojos nuopelnus.

Galiausiai mokytoja pradėjo reikalauti savivaldybės atstovų atsakyti į klausimus, susijusius su jos darbo sutartimis, paaiškinti, kodėl 2012 m. yra sudarytos dvi sutartys tuo pačiu numeriu, ir pagal kurią iš jų ji sugrįžta dirbti, tačiau į šiuos klausimus savo darbuotojui galėjo atsakyti tik darbdavys. Atmosfera kaito, M. Liutkaitienės balso tonas kilo, todėl D. Jakavičius siūlė nuimti įtampą ir visus neaiškumus spręsti su mokyklos direktoriumi. Vicemeras, kaip ir žadėjo, fiksavo situaciją ir surašė raštą, kuriame paprašė jį informuoti, kas vadavo direktorių ir kodėl į darbo grafiką nebuvo įtraukta M. Liutkaitienės pavardė.

Sutiko žmogų, su kuriuo nesusikalba

Po savaitgalio nuvykę į Slavikų pagrindinę mokyklą tikėjomės išklausyti ne tik M. Liutkaitienės, bet ir J. Rakicko nuomonę, tačiau sulaukėme mokyklos ir miestelio bendruomenės akistatos. Kiekvienas norėjo išsakyti savo nuomonę ir būti išgirstas.

Pirmasis prabilęs mokyklos direktorius neslėpė, kad per 40 metų vadybinio darbo jis pirmą kartą sutiko tokį žmogų, su kuriuo neitų kalbėtis, nes jau du mėnesius su M. Liutkaitiene bendrauja registruotais laiškais, jos skundai pasiekė rajono savivaldybę ir Darbo inspekciją. J. Rakicko teigimu, skaudu buvo skaityti mokytojos raštus, tačiau dar skaudžiau, kad „purvais apipilta taip puoselėta mokykla, jos prestižas sugadintas nepataisomai“.

„Darbo inspekcija didelių pažeidimų nerado, bet išaiškino dar vieną dalyką, kuris liečia pačią Mariną. Darbo sutartyse nėra parašų... Aš esu įvertintas už tai, kad nežiūrėjau, kaip jūs ketverius metus rašėt tas sutartis. Jums jos iki skausmo matytos“, – atviravo direktorius, primindamas, kad 2009–2014 m. pati M. Liutkaitienė dirbo sekretore ir pati tas sutartis tvarkė, todėl tos klaidos, kuriomis ji dabar mojuoja, yra ne kieno kito, o jos pačios padarytos.

Ne ką geresni atsiliepimai iš mokyklos vadovo lūpų nuskambėjo ir apie jos mokytojavimą: nors dalykinių žinių moteris ir turi, tačiau „mokytojos darbas jai sekėsi sunkiai“ dėl „didelių klasės valdymo problemų“. Nepaisant to, J. Rakicko teigimu, jis visada su M. Liutkaitiene elgėsi tolerantiškai ir supratingai, kai vienas darbas nesisekė, vis pasiūlydavo jai kitą ir finansiškai  niekada nenuskriaudė.

„Šiandien ryte jūs matėt. Aš jums viską rodžiau. Viską žmogiškai aptarėm. Jūs sugrįžtat į darbą pagal 2015 m. gruodžio 1 d. sutartį“, – kartojo J. Rakickas pridurdamas, kad mokytojos krūvis lieka toks pats – 21 val. per savaitę.

Norėjo būti atleista

„Reikia elgtis pagal taisykles. Mes gyvename civilizuotame pasaulyje. Jei jums mano darbas netiko, kaip aš pavaduotojai ir sakiau, galima išsiskirti draugiškai – jūs parašote papunkčiui, kad aš, kaip darbuotoja, jūsų netenkinu, ir mes skirstomės. Kodėl to nebuvo padaryta? Kodėl kažkas buvo tai siūloma, tai vėl atimama?“ – neatlyžo M. Liutkaitienė.

Į direktoriaus atsakymą, kad tiesiog nenorėjo atleisti žmogaus, ji replikavo, kad „jau geriau būtų buvę atleistai“, ir vėl pradėjo reikalauti, kad J. Rakickas atneštų jai ir bendruomenei parodyti sutartis, kurios sudarytos dviem variantais, tačiau su vienu numeriu, „matyt, visiems gyvenimo atvejams“.

Dėl pakelto mokytojos tono įtampa vis augo, kol susirinkusi bendruomenė nebeišlaikė:

„Negalima šitaip elgtis. Žmoniškai reikia viską aiškintis, bet ne šitokiu tonu. Ar įsivaizduoji, kaip viskas iš šono čia dabar atrodo? Jei šitiek metų vyko tokie baisūs dalykai, kodėl tu tik dabar prabilai?“

Į šiuos klausimus M. Liutkaitienė neatsakė, atrodė, kad ji susirinkusiųjų nuomonės net negirdėjo, tik vis reikalavo parodyti sutartis.

„Sutartis patikrino Darbo inspekcija, klaidų nerado, tai ko prie jų ir vėl grįžti, ko jas vartyti?“ – nesuprato Slavikų bendruomenės pirmininkė Renata Baltrušaitienė.

Pateikė patį lanksčiausią grafiką

„Aš prašau darbo grafiko, o direktorius man kažkokią lentelę kiša. Kur savišvietai skirtos valandos? Kur mano kelionei ir visa kita? Kodėl aš viena dirbsiu? Kodėl direktorius neparašė, kad aš galiu lanksčiai rinktis grafiką?“ – piktinosi moteris.

Pasak mokyklos vadovo, jis galėjo čia viską užpildyti savo nuožiūra, tačiau leido mokytojai pačiai visas sąlygas pasirinkti. Vicemeras paantrino, kad M. Liutkaitienei buvo pateiktas pats lanksčiausias darbo grafikas, koks tik gali būti, nes ji pati gali susirašyti, kiek valandų kurią dieną dirbs. G. Demenius paaiškino, kad šiuo metu jos kolegos atostogauja, bet kai grįš į darbą, ir jiems bus įteiktos tokios lentelės, kurias susėdę su vadovu jie turės užsipildyti. Klausydamiesi šio pokalbio, mokinių tėvai stebėjosi, „kiek padorumo reikia turėti, kad šitiek įstaigų šokdintų, jog jai darbo grafiką sudarytų“.

„Jei jūs nesusitariate su direktoriumi, galite kreiptis į mokyklos Darbo tarybą, – siūlė vyriausiasis specialistas, dar kartą informuodamas, kad yra tik du keliai susitarti: arba tiesiogiai su vadovu, arba per tarpininkus – Darbo tarybą.

Tačiau M. Liutkaitienė nesutiko nei su jo patarimu, nei su jokios tarybos tarpininkavimu, žadėdama pagalbos kreiptis į savivaldybės teisininką.

Bendruomenė išsakė savo nuomonę

Klausydamiesi pokalbio, mokinių tėvai pradėjo abejoti, ar galima tokiai pedagogei patikėti savo vaikus. Ilgai tylėję ir nekėlę viešumon konfliktų, šiandien jie išsakė savo nuomonę ir savivaldybės atstovams, ir spaudai.

Atrodo, kad ilgai slėptas pūlinys sprogo. Vieni piktinosi nuolatiniu vaikų „atakavimu“ žinutėmis, kurias mokytoja siuntinėjo neklausdama tėvų sutikimo. Kita mama prasitarė, kad „buvę mokytojos mokiniai, dabar sulaukę 24 metų jaunuoliai, gali pasakyti, kokios jiems buvo padarytos psichologinės traumos, tačiau juk pedagogas mokykloje turi būt švyturys, autoritetas“. Trečia išgirdusi, kad M. Liutkaitienė sugrįžta į darbą, prisipažino bijanti, kad ši nemokytų jos dukters. Bendruomenė atvirai svarstė, ar nepradės rinkti parašų, jog sugrįžusi mokytoja jų vaikų nemokytų. Kolegos irgi buvo atviri. Jie neslėpė nuoskaudų, susijusių su situacija, kai mokykloje viešėjo Turkijos mokytojai.

D. Jakavičius prisipažino, jog su G. Demeniumi norėjo išklausyti ne kurią nors vieną, o visų nuomones, todėl sukviesti bendruomenę buvo jų iniciatyva.

Po susirinkimo M. Liutkaitienė su mokyklos direktoriumi aptarė ir pasirašė darbo grafiką, kuriame numatyta, kad į darbą jai reikės atvykti tik vieną dieną per savaitę, kitas valandas ji gali užsiimti savišvieta namuose. Rodos, abi pusės liko patenkintos ir konfliktas buvo užglaistytas, tačiau po pietų į Slavikų pagrindinę mokyklą lėkė ir greitosios pagalbos, ir policijos automobiliai. M. Liutkaitienė buvo išvežta į Šakių ligoninę. Vėliau ji buvo išleista namo, o kitą rytą sužinojome, kad rajono savivaldybei buvo parašytas dar vienas skundas. Šį kartą galimai dėl neapykantos kurstymo ir šmeižto.