Skaičiuodama 30-uosius metus  Šakių „Varpo“ mokykla pradėjo naują renginių ciklą – kiekvieną mėnesį organizuoti po susitikimą su buvusiais mokyklos mokiniais, kurie įkvėptų jaunąją kartą ir pasidalytų su ja savo sėkmės istorijomis. Šį renginių ciklą praėjusį trečiadienį pradėjo politologė, Mykolo Romerio universiteto lektorė Rima Urbonaitė.

Pasak viešnios, Šakių „Varpo“ mokyklą ji baigė 2003 m. ir iki šiol šiai mokyklai tebejaučia didelius sentimentus. Nors politologei dažnai tenka pasisakyti viešumoje, tačiau ji neslėpė, jog savoje mokykloje kalbėti yra labai sunku. R. Urbonaitė atviravo, kad jaučiasi taip, lyg jai būtų šešiolika ir vėl eitų „pas mokytoją Gurgždaitienę rašyti matkės kontrolinio“.

Politologė prisiminė tuos laikus, kai mokytis „Varpe“ buvo labai gerai, nes mokiniai čia turėjo išskirtines sąlygas. Tiesa, ji neslėpė, kad mokyklos išskirtinumą įvertino tik praėjus 15 metų po jos baigimo, o šiandien į susitikimą atvykusiam jaunimui siuntė žinutę, kad jis yra išskirtinėje mokykloje ir kvietė išnaudoti visas siūlomas galimybes.

R. Urbonaitė atviravo, kad paskutiniu metu ją daug kas kviečia pasidalinti savo sėkmės istorija.

„Mano galvoje pradėjo darytis trumpas jungimas, nes aš ir sėkmės istorija – man tai yra du nesusisiekiantys indai, nes aš pradėjau galvoti, kas tai yra sėkmės istorija? Kas už to slypi?“ – spėliojo viešnia, svarstydama, kodėl vieni turi sėkmės istoriją, o kiti ne.

Pasak jos, tiesa ta, kad bandydami susikurti savo sėkmės istoriją kiekvienas neišvengiamai susidurs su nesėkmėmis. Ir tai yra užprogramuota. R. Urbonaitės manymu, „sėkmė yra ne gauti 500 eurų už postą, o kurti sėkmę kitiems“. Pavyzdžiui, padaryti kažką gero, padėti susirasti darbą..

„Turėsite labai daug dirbti, kad kažką pasiektume vienoje ar kitoje savo srityje. Ir tik nuo jūsų priklausys, ką jūs galėsite, o ko negalėsite padaryti. Ir bus dalykų, kurių jūs niekada negalėsite padaryti“, – konstatavo faktą lektorė, prisipažinusi, kad didžiausias iššūkis mokykloje jai, neturinčiai klausos, buvo išmokti groti dūdele Moriso Ravelio „Bolero“.

Darydama tai, ko negali padaryti iš esmės, ji porą dienų muzikavo po 5 val., kol galiausiai išmoko ne tik suprati, ko negali, bet ir turėti pakankamai drąsos padaryti tai, ką gali.

„Už kiekvienos sėkmės istorijos slypi daug dramų ir nusivylimų“, – įsitikinusi viešnia, pripažinusi, kad sau mokslo metais buvo išsikėlusi labai mažą tikslą – „gerai išlaikyti egzaminus ir kažkaip papulti į Vilnių“. Dabar jai tas tikslas atrodo juokingas. Tačiau prie savo tikslo, pasak jos, kiekvienas eina mažais žingsneliais. Ir tai yra juodas darbas ir dar juodesnė disciplina. Ir reikia mokėti derinti visus dalykus.

R. Urbonaitė patikino, kad mokytis reikia ne mokytojams, o patiems mokiniams, kad išnaudotų visas galimybes, nes mokyklos „kietumas“ yra ne tik mokytojuose, jis priklauso nuo mokinių. Ji prisipažino, kad mokykloje labai daug skaitė, nes mokyklą baigė be interneto. Tuo metu nebuvo Google, kur galėtum susirasti knygų santraukas. Lektorė prisiminė, kad mokykloje mokėsi vokiečių kalbos ir porą metų turėjo anglų kalbos pagrindų pamokas, o įstojo į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, kur pusė literatūros yra anglų kalba. Jai buvo gėda prisipažinti, kad nemoka kalbos, todėl teko daug padirbėti, kol persilaužė, tačiau dar kartą įsitikino, kad nėra neįveikiamų dalykų.

Pakalbinta apie rajono politinį gyvenimą, teigė, kad stebi jį iš šono, tačiau užkulisinėmis peripetijomis nesidomi. Viešnia atviravo, kad jau daugelį metų jai neramu dėl švietimo.

„Kol nebus sutvarkytas švietimas, tol neturėsim nė vienos veikiančios politikos srities. Pavyzdžiui, kiek jis važiuos žemyn, tiek turėsime didėjančią pensijų problemą. Gali užkaišiot, bet jei neturi išsilavinusios visuomenės, tai skirsi visą dėmesį išmokoms, pašalpoms, pensijoms ir suksi galvą, iš kur tas pensijas paimti, nes toliau žmonės nemokės mokesčių. Tai yra uždaras ratas ir kažkas jį turi perlaužti“, – atviravo R. Urbonaitė.

Kas yra su politinėmis partijomis, kurios turėtų formuoti elitą? Kas yra su jomis negerai? Jos teigimu, mums trūksta tikro elito. Jei jį turėtume, būtų kita situacija. Galbūt jis būtų tuo avangardu, kuris eitų ir stumtų visus pirmyn. Pasak lektorės, „politikams kartais labai pritrūkta empatijos arba jie apserga žvaigždžių liga ir sako: aukščiau manęs jau tik dangus“.

Politologė pabrėžė, kad įprastai taip elgiasi žmonės, kurių išsilavinimas yra skurdus – kuo skurdesnis išsilavinimas, kuo pareigos ir įtaka yra mažesnė, tuo labiau skleidžia savo povo plunksnas ir jas demonstruoja.

„Aš juokiuosi; na, meras, kokia čia valdžia? Atėjo tarnauti žmonėms, bet daugumai atrodo kitaip“, – svarstė politologė, prisimindama situaciją vienoje iš šalies ligoninių, kai, suremontavus patalpas, valdžia atėjo pasižiūrėti remonto, o ten buvo sulūžusios kėdės, nes naujų niekas nenupirko.

Jos teigimu, visi šoko slėpti kėdes, o iš tiesų reikėjo surinkti ir parodyti visą šlamštą.

„Bet čia yra mentalitetas. Mes vis dar bijome, nes kai kuriose savivaldybėse jos administracija vis dar yra didžiausi darbdaviai. Kol yra tokia priklausomybė, tol neperlaušime ledų“, – konstatavo R. Urbonaitė.