baneris leidinys

daniliauskas varpo
Nors „Varpo“ mokykla Vitui Daniliauskui it kūdikis, išėjimas ir atsisveikinimas nelengvas, bet sunkiausia buvo iki sprendimo priėmimo. Apsisprendus, sako vadovas, užplūdo palengvėjimas. D. Pavalkio nuotr.


Gintarė MARTINAITIENĖ

Šiandien yra paskutinė „Varpo“ mokyklos direktoriaus Vito Daniliausko darbo diena mokykloje, kuriai atiduota trisdešimt darbo metų. Išvakarėse susitinkame pakalbėti – tai kokiomis gi nuotaikomis vadovas užveria mokyklos duris, ar sunkus atsisveikinimas su mokykla, kuri jam it kūdikis.

„Aš žinau, kad, uždaręs mokyklos duris, neuždarysiu durų širdyje“, – pripažįsta V. Daniliauskas, pokalbiui pakvietęs prisėsti žiemos sode – vienoje iš dūšiai mieliausių erdvių. Prisiminimui įteikia ir specialų padėkos atviruką, kurį puošia ne kas kitas, o arkliukas, nes būtent šiems gyvūnams jaučia didžiulę meilę, juos kolekcionuoja. Dėkodamas už bendravimą jis savo darbą, save taip pat palygina su gyvenimo talismanu – „Sėkmės arkliuku“.

„Aš su juo ariau pedagoginius ir vadybinius dirvonus: bėgdami, šuoliuodami ir klupdami keliavome toliau“, – rašo direktorius ir pripažįsta, jog per tiek metų būta visko.

„Taip, tai mano kūdikis“, – sako direktorius, ne tik vadovavęs mokyklai, bet ir prisidėjęs prie jos statybų. Sakyti, kad išėjimas lengvas, ko gero, būtų banalu, todėl žada vis užsukti pasižiūrėti, kaip jo „trisdešimtmetė mergaitė“ gyvena, ir patikina besijaučiantis puikiai.

„Blogai jaučiausi, kol priėmiau sprendimą, bet priėmus palengvėjo“, – pripažįsta pašnekovas ir priduria, kad visiems kolegoms patartų nedelsti ir tik suėjus pensijai išeiti iš darbo.

V. Daniliauskas sako, kad lyg gumulas gerklėje strigo emocijos ir renkantis savo svarbiausius daiktus iš darbo kabineto, pirmąjį kartą tiesiog išėjo su dviem maišeliais rankose ir net durų neuždaręs – per sunku buvę. Bet viskas nurimo, susidėliojo į lentynėles, tad išeina ramia sąžine.

Pokalbio metu nuklydus į „mokyklos kūrybos pradžią“ direktorius sako, jog buvo dėkinga situacija, Atgimimo pradžia, visi su entuziazmu ir užsidegimu pasinėrė į erdvias ir naujas erdves, tereikėjo jas užpildyti dvasia. Ypač dėkingas savo pirmajai komandai, ilgus metus greta buvusiam ir kūryboje dalyvavusiam pavaduotojui Stanislovui Grušiui, aktyviems pedagogams, visuomet stengėsi atrasti jų stipriąsias puses ir skatino skleistis. Būtent tol, kol mokykla buvo vidurinė, mano direktorius, buvo geriausias jos laikas.

„Varpo“ direktorius džiaugiasi, kad mokykla pasirinko meninę kryptį, buvo šokanti, vaidinanti, piešianti mokykla, vėliau jau įsisiūbavo ir projektinė veikla. O kur dar „Verdenė“, laikui bėgant rūsyje atsiradusi galerija, muziejus... Sako labai norėtų, jog meninė kryptis ir principiniai dalykai išliktų ir jam jau nevadovaujant „Varpui“, nes yra įsitikinęs, kad nėra tiek svarbu, kiek aktorių bus iš tų mokinių, kurie lankė dramą, svarbiausia, ką vaidyba, šokis, daina ar kita popamokinė veikla suteikia jauno žmogaus augimui, išlaisvėjimui.

Klausiu, ar neskaudino „Varpui“ lipinama etiketė, kad tai tik šokanti ar dainuojanti mokykla, tarsi nuvertinant akademinius pasiekimus.

„Manęs niekas neskaudina. Nei tai, kad piemenimis ar Pomidoru pavadino“, – sako V. Daniliauskas ir pripažįsta, jog dabartinė karta šios direktoriaus pravardės nelabai ir žino, nors kažkada net kabinete ant palangės direktorius pomidorus augindavo.

V. Daniliauskas pripažįsta, kad pradėjus vadovauti mokyklai vadybiniai dalykai buvę gana svetimi, bet visada stengęsis vadovautis principinėmis vertybėmis – tai žmogiškumas bei padorumas, į kurias jam telpa pagarba, dalykiškumas, supratimas, susikalbėjimas, atjauta. Žinoma, būta komentarų, kad jis per daug demokratiškas vadovas, bet sako niekada neskirstęs kolektyvo, o tik stengėsi palaikyti išties dirbančius.Nors save įvardija degtuku, džiaugiasi, kad nelaiko pykčio. Net jeigu ir turėtų galimybę laiką atsukti atgal, jis nieko nekeistų.

Užklaustas apie sunkumus ir iššūkius, susimąsto bei pripažįsta, kad yra labai nepakantus įvairiems auditams, patikrinimams, nelengvas buvo ir „Aukuro“ prijungimas, bet vienas iš nemaloniausių pertvarkymų vyksta dabar.

„Kad būsime progimnazija, buvo užprogramuota, bet tai padaryta per greitai“, – apie vykdomą švietimo pertvarką kalba „Varpo“ vadovas.

Nuotolinis darbas irgi padėjęs tašką apsisprendime vadovo kėdę palikti šiek tiek anksčiau nei iš pradžių planuota.  

„Nematau žmonių, o už viską atsakingas. Atsakyti tik į skundus? Aš nesugebu“, – sako V. Daniliauskas, kad be bendravimo jis negali, tad ir pavargsta tarp žmonių, bet ir pailsi būtent tarp jų.

Todėl ir užvėręs mokyklos duris tikina tikrai nesėdėsiąs užsidaręs namuose, nors ir čia veiklos į valias. Sodyboje jį supa artima aplinka, du šunys, katinas, viščiukai, turi ir 15 bičių avilių.

„Kuisiuosi namuose“, – į klausimą, ką veiks pirmadienį, kai nereikės eiti į darbą, nors įprastai turėtų prasidėti nauja darbo savaitė, atsako V. Daniliauskas.

Jo gana ankstyvi rytai (apie 5 val.) prasideda pokalbiais su savo sąžine verandoje. Beje, pašnekovas juokiasi, kad tie pokalbiai vis ilgėja, būtent jų metu ir gimęs sprendimas palikti darbą, kiti apmąstymai, nusiraminimai, minčių susidėliojimai. Juk būta atvejų ir kai direktoriaus nuomonė nesutapdavo su jo kaip žmogaus nuomone, bet tokia jau užimamų pareigų kaina. Ateities planų taip pat netrūksta – svarsto suburti jau pensijon išėjusius kolegas, užsiimti bendra veikla. Prasidėjus atostogoms su žmona ketina pakeliauti po Lietuvą o ir ne viską gali atskleisti spaudai, sako – pagyvensit, pamatysit...

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos