„Turiu pusseserę, kuri Šakiuose dirba pradinių klasių mokytoja. Turiu sesę, kuri yra ikimokyklinukų mokytoja, ir turiu mamą, kuri niekada nesvajojo, kad mes taptume mokytojomis!“ – juokiasi Jonavos „Lietavos“ pagrindinės mokyklos direktorė Ina Skurdelienė. Iš Šakių rajono kilusi moteris, Kaune prestižinėje mokykloje dirbusi pavaduotoja ugdymui, nusprendė išbandyti savo jėgas mokyklos vadovės pozicijoje ir jau dešimt metų sėkmingai vadovauja Jonavos „Lietavos“ pagrindinei mokyklai. Joje mokosi Jonavos vaikų globos namų auklėtiniai, vietinės romų bendruomenės vaikai.

 

Šiais mokslo metais vykusiame Lietuvos švietimo vadovų forume nugalėjote geriausios progimnazijų vadovės nominacijoje. Ką jums reiškia šie apdovanojimas?

Žodis „nugalėjau“ ne visai gerai atspindi, greičiau – buvau pastebėta, įvertinta. Tikrai yra daug nuostabių vadovų, kurie tuo metu gal tiesiog nebuvo pasiūlyti. Man asmeniškai labai svarbu tai, kad visuomenės dėmesys yra atkreipiamas į švietimą, mokyklą, į tai, ką veikia vadovai ir kas nuo jų kiek priklauso bei nepriklauso. Labai džiaugiuosi, kad apie tai kalbama, kad tokie forumai organizuojami.

Viename interviu minėjote, kad jūsų veiklos kreivė nebuvo įprasta. Ar jūsų sėkmės istorija – kruopščiai planuotas ar daugiau atsitiktinumų nulemtas kelias?

Kruopščiai suplanuota turbūt yra tai, kad nuo pirmos klasės, o dar ir iki jos, aš visą gyvenimą norėjau būti mokytoja. Bet ką aš veiksiu būdama mokytoja?.. Niekada negalvojau, kad tapsiu mokyklos vadove, žinią nešančiu žmogumi. Man atrodė, kad mano didžiausias pašaukimas yra dirbti su pradinių klasių vaikais. Bet gyvenimas yra gyvenimas. Būdama labai jauna ir, ko gero, labai drąsi, norėjau pretenduoti į vienos Kauno pradinės mokyklos direktoriaus pavaduotojos ugdymui vietą ir buvau pakviesta prisijungti prie kolektyvo. Buvau bene jauniausia pavaduotoja ugdymui tuo metu, bet gavau labai gerą patirtį. Labai noriu padėkoti tai mokyklai, jos vadovei Virginijai Rupainienei, kuri davė laisvę dirbti, daryti tiek, kiek tik fantazija neša! Taip pat ir prisiimti atsakomybę. Kai prisisėmiau patirties – netilpau savy, sugalvojau, kad reikia išbandyti save mokyklos vadovės pareigose. Ir iš didelės laisvės, didelių galimybių patraukiau į visiškai kitokio tipo mokyklą, kur yra daug iššūkių, visokiausių problemų ir sprendimo būdų ieškojimo. Tiesiog, kur jaučiau, kad manęs reikia, kur mano vidus šaukia, ten ir pasidaviau.

Jonavos „Lietavos“ pagrindinei mokyklai vadovaujate jau dešimt metų. Paminėjote, kad tenka susidurti su daugybe iššūkių. Kokie jie?

Kiekviena diena – vis naujas iššūkis. Kažkada raudojom, kad negalime prisikviesti tėvų į mokyklą ir bendradarbiauti kartu. Tada buvo laikas, kai pamatėme, kad pasikvietę tėvus galbūt nemokame bendradarbiauti. Tuomet – besikeičiantis mokyklos statusas: nuo vietos, kurioje vaikai ateina išmokti, iki vietos, kurioje vaikai gyvena savo gyvenimą. Kartais čia būna jų stiprioji šeima, kuria jie ne visada gali pasigirti grįžę namo.

Jeigu kalbėtume apie ugdymą, tai vaikai turi savo ypatumus, gebėjimus, ligas. Reikia neišsigąsti, patarti, išmokti dirbti. Jeigu pasikeičia situacija sveikatos politikoje ar kitoje srityje – turi reaguoti čia ir dabar. Nelabai yra laiko pasiruošti, kaip ir nuotoliniam mokymui. O kiek dar visokiausių ūkio, teisinių ir kitų dalykų! Niekada negali nuspėti, kas tavęs laukia šiame darbe.

Ar sutiktumėt, kad vienas iš didžiausių iššūkių ugdymo procese – tai vaikų motyvacijos stoka? Jei taip, tai kaip padėti vaikams atrasti džiaugsmą sužinoti, išmokti?

Aš galvoju, kad gal taip galėtume sakyti – vaikų motyvacijos. Bet, ko gero, tai yra šeimų motyvacijos stoka. Laikmetyje, kuriame gyvename, turime labai daug laisvių ir atsakomybių. Ir tiek tėvai, tiek vaikai, jų išsigandę, bandome jas nurašyti kitiems. Kiekvieno savo atsakomybės prisiėmimas – vaikų už mokymąsi, tėvų už sąlygų sudarymą ir pagalbą vaikui – yra vienas svarbiausių žingsnių.

Manau, kad didžiausią motyvaciją, kaip ir kiekvienam suaugusiam, suteikia palaikymas einant į priekį, buvimas kartu su tais, kurie tave supranta. Taip pat svarbu mėgautis tuo, ką darai, žinoti to svarbą. Ir dar – reikalingas geras mokytojas, nuoširdus ir nesuvaidintas tikėjimas vaiku.

Ačiū už pokalbį.

Aušra Čebatoriūtė