Žinoti apie pavojų pravartu
Užšalę tvenkiniai, ežerai – ne tik vieta žiemos pramogoms, kartais jie tampa mirtinais spąstais. Ledas laikomas tvirtu, kai yra storesnis nei 7 cm. Toks ledas jau gali išlaikyti žmogų. Tačiau žmonių grupę išlaiko ne plonesnis nei 12 cm ledas.
Tvirtas ledas yra melsvo, žalsvo atspalvio, o matinės spalvos arba gelsvo atspalvio dažniausiai nepatikimas. Plonas ledas dažniausiai būna arti krūmų, medžių, akmenų, taip pat ten, kur yra įšalusių šakų, lentų. Negalima lipti ant ledo prie gamyklų ir fabrikų nuleidžiamųjų vandenų, taip pat ten, kur į ežerą ar tvenkinį įteka upės ar upeliai. Prieš pradedant eiti ledu, reikia apsidairyti jau praminto takelio ar paliktų pėdų. Saugiau eiti jau pramintu, vadinasi, ir patikrintu keliu. Ledu patartina eiti palengva „čiuožiančiu“ žingsniu, neatkeliant kojų nuo žemės.
Einant ledu patartina apeiti užneštas sniegu ar apipustytas vietas. Ledas po sniegu visada plonesnis. Ypač pavojingas ledas atodrėkių metu. Einant ledu rekomenduojama pasiimti tvirtą lazdą ir, prieš žengiant žingsnį, lazda tikrinti ledo stiprumą. Jei po smūgio į ledą atsiranda vanduo, tokiu ledu geriau neiti.
Ką daryti įlūžus?
Įlūžus svarbiausia nepasiduoti panikai, nesikabinti karštligiškai už ledo krašto. Lėtai, atsargiai, nedarant jokių staigių judesių, reikia ropštis iš eketės į tą pusę, iš kurios atėjote. Ant ledo reikia užslinkti plačiai išskėtus rankas, kad padidėtų atramos plotas. Būtina stengtis kiek įmanoma toliau krūtine užšliuožti ant ledo, o po to atsargiai užkelti vieną paskui kitą kojas. Jei eketė siaura, išlipti iš eketės galima vartantis nuo nugaros ant pilvo.
Jei ledas silpnas ir, bandant išlipti iš eketės, lūžta, reikia jį laužyti tol, kol prieisite iki stipraus. Išlipus iš eketės, šliaužkite į tą pusę, iš kurios jūs atėjote. Jokiu būdu nebandykite iš karto stotis ant kojų. Atsistoti galima tik pasiekus krantą. Jeigu įlūžote užšalusioje upėje, iš eketės reikia ropštis prieš srovę ir stengtis neplūduriuoti pasroviui, nes upės srovė gali įtraukti po ledu.
Pamačius skęstantį žmogų, reikia atkreipti aplinkinių dėmesį: šaukti, kviesti gelbėjimo tarnybas. Jeigu skęstantysis yra netoli kranto, galima jam mesti gelbėjimo ratą, lazdą, virvę. Jei šalia yra valtis, o jūs tikrai mokate gerai plaukti, galima skęstantįjį per valties galą bandyti įtraukti į valtį. Reikia įsidėmėti, kad gelbėti skęstantį žmogų gali tik geras plaukikas, kuris žino, kaip gelbėti ir moka tai daryti.
Pirmoji pagalba įlūžusiam
Įkritus į šaltą vandenį žmogaus organizmas aštriai sureaguoja – kvėpavimas darosi gilesnis, dažnesnis, padažnėja pulsas. Staiga patekus į vandenį, kurio temperatūra yra iki 20o C, pažeidžiamas organizmo temperatūrinis balansas, organizmas “įjungia” savo gynybinius mechanizmus. Šaltame vandenyje žmogaus organizmas šilumos gauna daug mažiau nei atiduoda, todėl stengiasi apsaugoti gyvybiškai svarbiausius vidaus organus, varydamas daugiau kraujo į vidinius organus. Galūnių (rankų, kojų) raumenims kraujo tenka mažiau nei įprasta, todėl sutrinka judesių koordinacija. Be to, šaltame vandenyje žmogus nesugeba sulaikyti kvėpavimo. Žmogaus, išbuvusio lediniame vandenyje daugiau nei 10 minučių, atgaivinti jau gali būti nebeįmanoma.
Gelbstint prie eketės krašto reikia artintis labai atsargiai, geriausia šliaužti, plačiai į šonus išskėtus rankas. Jeigu įmanoma, šliaužti ant lentos ar pagalio. Negalima artintis visai prie eketės krašto, nes yra didelė tikimybė įlūžti. Saugiausias atstumas yra 3-4 metrai nuo eketės krašto.
Skęstančiajam reikia ištiesti pagalį ar lentą ir, kai žmogus įsikimba, tempti. Gelbstint reikia elgtis ryžtingai, jeigu įmanoma, gelbėti turi ne vienas žmogus – tuomet gelbėtojai gali prilaikyti ir apsaugoti vieni kitus. Ištraukus skęstantįjį, reikia šliaužti kuo toliau nuo pavojingos vietos, drauge nutempti ir nukentėjusįjį. Atsidūrus saugioje vietoje, būtina nukentėjusįjį kuo skubiau sušildyti ir iškviesti medicinos pagalbą.
Paruošta pagal Šakių PGT pateiktą informaciją
Arūnė iš Griškabūdžio:
