baneris leidinys

rauktys
Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų teisėjas Arturas Rauktys teigia, kad per mediaciją yra taupomas visų laikas ir pinigai, ginčo šalys patiria mažiau neigiamų emocijų, taip pat turi patys galimybę kontroliuoti ginčo eigą ir rezultatą. D. Pavalkio nuotr.


Rita PLAUŠINAITYTĖ-ŠERKŠNIENĖ

Besikreipiantieji į teismą dėl šeimos ginčų gali likti nustebinti teismo verdikto, kai bus atsisakyta priimti ieškinį, nes nuo šių metų sausio 1 d. poroms yra privaloma pirmiau dalyvauti taikinamajame mediacijos procese. Mediacija privaloma, tačiau ar visais atvejais ji tikrai įvyks?
 
Negirdėjusiems apie mediaciją šiais metų atėjus į teismą laukia staigmena. Taip atsitiko vienai rajono gyventojai, kuri sausį kreipėsi į Marijampolės apylinkės teismą ir pateikė ieškinį atsakovui – savo vaiko tėvui dėl tėvystės, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo bei bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų teisėjas Arturas Rauktys išsprendė ieškinio priėmimo klausimą kitaip negu buvo įprasta iki šių metų – ieškinį atsisakė priimti, o nutartyje ieškovei paaiškino, kad ji privalo pirmiau kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl mediatoriaus paskyrimo šiam ginčui ne teismo tvarka išnagrinėti.

Tokį žingsnį lėmė nuo šių metų įsigaliojusio Mediacijos įstatymo straipsniai, numatantys, kaip šeimos ginčuose padėti taikiai išspręsti kilusias problemas iki kreipimosi į teisėjus. Įstatymo pataisos priimtos tikintis, kad mediacija leis sutrumpinti ginčo sprendimo laiką, nes bylinėjimasis teismuose užtrunka ilgai, taip pat šalims nereikės samdyti advokatų, nereikės mokėti žyminio mokesčio. Mediatorius nėra bet koks žmogus, tai asmuo, praėjęs tam tikrus mokymus, išlaikęs egzaminą ir tik tada įtrauktas į mediatorių sąrašus.

Mediacija šiandien yra sparčiai populiarėjantis, greitesnis ir pigesnis, psichologiškai lengvesnis civilinių ginčų sprendimo būdas, kurio paskirtis padėti šalims išspręsti ginčą taikiai. Bet, ar viskas taip paprasta su ta mediacija? Kiek, sprendžiant šeimos ginčus, šios įstatymo nuostatos slepia netikėtumų? Kokie mediacijos privalumai ir trūkumai?

Pasak A. Raukčio, mediacija nėra naujas dalykas, o pasaulyje jos atsiradimas siejamas su senovės Kinija ir Japonija. Tiesa, Europoje mediacija atsirado gerokai vėliau, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje civilinės teisės srityje pardėta taikyti tik XX a. pabaigoje. Pirmoji mediacinė byla Lietuvoje buvo išnagrinėta 2005 m. Vilniaus apygardos teisme.

„Teisme procesas yra pakankamai formalizuotas – žmonės paprastai turi savo įsivaizdavimą, kaip vyksta teismas, o teisminio proceso metu tas jų įsivaizdavimas dažniausiai subliūkšta. Maža pasakyti, kad kažkas yra teisus, o kažkas – ne. Tik teisme ir niekur kitur vykdomas teisingumas – tad tam, kad žmogiškoji tiesa taptų ir jo pasiektu teisingumu, ji turi atitikti įstatymo reikalavimus ir suformuotą Aukščiausiojo teismo praktiką. Paaiškinti vienam iš šalių, kaip padėti realizuoti jam savo teises, procese teisėjas negali, nes jis turi būti objektyvus, nešališkas. Mediatorius gali daug ką paaiškinti betarpiškai, supažindinti, kokia yra susiformavusi teismų praktika, paaiškinti, kokios galimos pasekmės šalių laukia vienu ar kitu atveju“, – aiškina A. Rauktys.

Teismo praktika liudija, kad šeimų bylos yra pačios sudėtingiausios – jos labiausiai šalis įaudrina, jose kyla daug gyvenimiškų nesumeluotų emocijų. Bet teisminė patirtis rodo, kad šeimos mediacijos yra statistiškai sėkmingiausios. To priežastis, matyt, yra žmonių natūralus noras kuo greičiau, pigiau, paprasčiau ir konfidencialiau išspręsti savo šeimynines problemas. Šeimos ginčai juk skaudžiai paliečia ne tik pačius sutuoktinius, bet ir jų vaikus, kyla kartu užgyvento turto ir skolų pasidalinimo klausimai. Žmonės linkę greičiau iš tos padėties išeiti, planuoti savo tolesnes veiklas, todėl meditacijoje jiems tenka daryti abipuses nuolaidas, siekti kompromisų.

Teisėjas sako, kad nuo šių metų jau reikia visiems žinoti, jog, kilus ginčui ir pasukus skyrybų link, teks susidurti su mediacija, tik žmogus privalo žinoti, kokią pasirinkti mediaciją – teisminę ar neteisminę. Neteisminė mediacija taikoma tada, kai ginčas dar nėra sprendžiamas teisme, o teisminė mediacija taikoma, kai ginčas jau nagrinėjamas teisme. Neteisminę mediaciją gali teikti ir vaikų teisių specialistai, ir socialiniai darbuotojai – visi, kas tik praėjo mokymus ir išlaikė egzaminą.

Tačiau čia A. Rauktys pabrėžia, kad labai svarbu yra ne tik mediatoriaus kompetencija, tačiau ir jo profesinė specializacija, įgyta patirtis, turimos žmogiškosios savybės, kad besikreipusių asmenų klausimas nebūtų sprendžiamas tik formaliai. Beje, teisminę mediaciją atlieka teisėjai, o jų sąrašai taip pat, kaip ir neteisminę mediaciją atliekančių mediatorių, yra skelbiami viešai atitinkamuose interneto puslapiuose. Taigi žmogus turi teisę pasirinkti mediatorių iš viso sąrašo.

Neteisminę mediaciją gali inicijuoti bet kuri ginčo šalis, o procese gali dalyvauti (šalių sutikimu) ir kiti asmenys. Mediacijos dalyviai patys pasirenka vietą ir laiką, taip pat galima bendrauti su kita ginčo šalimi ir nuotoliniu būdu. Mediacijos metu sudaryta taikos sutartis turi įstatymo galią.

Pasak teisėjo, gyvenimas jau diktuoja poreikį vos pradėjusių galioti Mediacijos įstatymo nuostatų pataisoms. Pavyzdžiui, kenčianti nuo smurto ir pasiryžusi santuoką nutraukti pusė pagal galiojančio įstatymo nuostatas negalėtų paspartinti skyrybų proceso, nes jai vis tiek pirmiausiai tektų kreiptis į mediatorių. Akivaizdu, kad įstatyme reikalinga numatyti išimtis. Juk būna, kad vienas mediatorius dėl užimtumo gali ir nesutikti medijuoti, tad reikėtų ieškoti kito mediatoriaus ir taip visas procesas neišvengiamai užsitęstų, taip sukeliant nuo smurtaujančio asmens bėgančiam nepageidautinas pasekmes. Taip pat sudėtinga kalbėti ir apie sėkmingą mediaciją, jeigu sutuoktinių pora, tarkim, jau daugelį metų kartu nebegyvena šeimyninio gyvenimo, neveda bendro ūkio.

„Jeigu per 15 d. nuo pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo pusės sutikimas, laikoma, kad ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija. Tada dėl ginčo išsprendimo reikia kreiptis į teismą“, – sako A. Rauktys.

Tokie įstatymo niuansai, pasak jo, padaro privalomu tik inicijuoti mediacijos procesą, o ne iki galo įvykdyti pačią mediaciją, tad, ko gero, tobulinti šį įstatymą dar yra kur.

„Mano vertinimu, kol kas turime tik privalomą mediacijos inicijavimą, nes įstatymas nenumato, kad abi šalys privalėtų susitikti ir susitarti pas mediatorių. Galima ir nesusitarti, bet ginčo dalyviai susitikti turėtų būtinai. Ir tai jau būtų bent pabandymas susitarti, o susitarimui neįvykus, jau galima būtų ginčo sprendimą persikelti ir į teismines procedūras“, – aiškina įstatymo niuansus teisėjas.

Jo teigimu, dabar visiems plačiai prakalbus apie mediacijos privalomumą, bet paaiškėjus, kad praktikoje ji labai lengvai gali ir neįvykti (jeigu kita pusė nesutinka arba į kvietimą neatsako per 15 darbo dienų), blogiausia pačiai mediacijai būtų tai, kad žmonės nusiviltų jos galimybėmis ir svarba. Jeigu patys šeimos ginčų dalyviai nesuvoks, kad jiems mediacija yra tikrai geras ginčo sprendimo būdas, ir netgi priešingai – stengsis jos išvengti, tada išeis kaip ir lengvas apėjimas, išsisukimas nuo mediacijos proceso. Tačiau apie tai kalbėdamas A. Rauktys nusiteikęs optimistiškai – mano, kad Seimas dar tobulins šį įstatymą, numatys išimtis, kurios kai kuriais atvejais būtinos, o kitais atvejais sukurs tokį teisinį mechanizmą, pagal kurį mediacija taptų iš tiesų privaloma. Teisėjas įsitikinęs, jog ateityje ir patys žmonės, realiai pajutę mediacijos teikiamą naudą, pradės noriai rinktis meditaciją, kaip patogų ginčo išsprendimo įrankį.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos