Ką tik pradėjusi dirbti Veiklos skyriaus tyrėja, naujai prisiekusi policijos pareigūnė Deira Pažereckaitė sako, kad savo ateitį mato tik policijoje. Asmeninio archyvo nuotr.
Rita PLAUŠINAITYTĖ-ŠERKŠNIENĖ
Šį pavasarį papildžiusi policijos pareigūnų gretas šakietė Deira Pažereckaitė sako, kad nuo tos dienos, kai apsisprendė tapti pareigūne, nė karto nesudvejojo dėl savo pasirinkimo. Naujame darbe ji sieks ne tik realizuoti įgytas žinias, bet ir nuolat tobulėti.
Šį pavasarį kovo 30 d. atsiėmusi teisės bakalauro diplomą Mykolo Romerio universitete (MRU), D. Pažereckaitė balandžio 14 d. pasižadėjo ištikimai ir sąžiningai tarnauti Lietuvos Respublikai, ginti visuomenės interesus pirmoje darbovietėje Vilniuje, kur Vilniaus miesto penktajame policijos komisariate pradėjo dirbti Veiklos skyriaus tyrėja. Nors darbas ir pareigos jaunai pareigūnei dar naujos, bet ji sako, kad atsikvėpti po studijų neturi kada – darbas reikalauja itin didelio kruopštumo ir pasiruošimo, todėl kartais tenka jį atlikti neskaičiuojant valandų.
Šiuo metu pareigūnė dirba su ikiteisminiais tyrimais, kurie buvo pradėti dėl nusikaltimų žmogaus sveikatai.
„Tai yra sudėtingas darbas, kadangi reikia pasirinkti tinkamus tyrimo veiksmus, surinkti didelį kiekį informacijos, kad būtų galima priimti procesinį sprendimą. Kiekviena byla užima daug laiko, kadangi yra numatomi terminai, per kuriuos turi būti atlikti tam tikri veiksmai“, – apibūdina darbo specifiką pareigūnė.
Jaunąją pareigūnę Deirą Pažereckaitę, pasižadėjusią ištikimai ir sąžiningai tarnauti Lietuvos Respublikai, sveikino ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Saulius Gagas.
Pasak jos, šiuo metu karantinas tik apsunkina darbą, kadangi apklausas pareigūnai turi atlikti nuotoliniu būdu. Paklausta, ar policijos pareigūno profesija nėra labiau vyriška, D. Pažereckaitė sako taip nemananti, nes moterys puikiai susitvarko su šiuo darbu, beje, stebint dabartines tendencijas matyti, kad vis daugiau moterų renkasi šią profesiją.
„Patrulio darbas galbūt labiau tinkamesnis vyrams, kadangi jie fiziškai stipresni, tačiau tyrėjo darbas reikalauja didelio atidumo, atsakingumo, kuriuo moterys labiau pasižymi už vyrus. Taip pat šis darbas reikalauja kruopštumo, komunikabilumo, moterys yra supratingesnės, todėl bendraujant su nukentėjusiomis, tyrėjoms yra lengviau palaikyti ryšį, jos tampa atviresnės apklausos metu“, – įsitikinusi pareigūnė.
Anot pašnekovės, gal moterys tam tikromis savybėmis dirbant tyrėjo darbą yra pranašesnės už vyrus, bet apskritai pareigūno darbas priklauso ne nuo lyties, o nuo paties žmogaus ir jo savybių. Ir pati pareigūnė kol kas mato save tik šioje srityje uoliai dirbančią, tobulėjančią, tarnaujančią žmonėms ir Tėvynei.
Kad taps pareigūne, 22-ejų metų Deira sako nuo vaikystės tikrai nesvajojusi, o šia profesija susidomėjo tik nuo devintos klasės, kai reikėjo pradėti galvoti, kuriuo keliu gyvenime sukti.
„Per mokykloje organizuotą „Karjeros dieną“ nesužavėjo nė viena pristatyta specialybė tol, kol nenuėjau į MRU Viešojo saugumo akademijos pristatymą. Tada pirmą kartą išgirdau apie teisės ir policijos veiklos studijų programą, kuri mane labai sudomino ir mintys apie policiją sukėlė tokius gerus jausmus, kad tikrai širdyje kažką pajaučiau, galbūt tai ir buvo tas pašaukimas teisėsaugos link“, – prisimena D. Pažereckaitė.
Tuomet devintokė apie tokios profesijos pasirinkimą pranešė tėvams, iš kurių, sako, dėl pasirinkto gyvenimo kelio visą laiką sulaukusi tik palaikymo. Gal ir nebūtų keista, kad tėvai palaiko ir pritaria savo vaikams, bet D. Pažereckaitės atvejis kitoks – tėvai turi nuosavą kavinę, kurioje „beveik užaugo“ ir pati pareigūnė. Kodėl neperėmė tėvų verslo – vienas iš dažniausių klausimų, kurių sulaukia D. Pažereckaitė. Juolab kad ir mokykloje ji lankė verslo pamokas, domėjosi verslu, bet visą laiką jautė, kad tai nėra jos pašaukimas.
„Suprantu, kad tėvų verslo perėmimas yra pareiga ir gerbiu tai, ką tėvai sukūrė per tiek metų, tačiau tvirtai žinau, kad tik darbas policijoje yra mano laimė, todėl pasirinkau eiti ne tėvų pėdomis. Džiaugiuosi, kad tėvai man neprieštaravo, o priešingai – palaikė ir skatino siekti savo tikslų“, – aiškina jaunoji pareigūnė.
D. Pažereckaitė sako net nesvarsčiusi, kad galėtų studijuoti kažką kitą ir baigusi mokyklą užpildė tik vieną prašymą į minėtas studijas. Visgi baigus studijas likimas nelėmė dirbti gimtajame mieste, nes ne visuose miestuose yra laisvų darbo vietų pareigūnams ir baigusieji būna nukreipiami į tuos komisariatus, kur reikia specialistų. Tačiau studijuodama pareigūnė kasmet atlikdavo Šakių rajono policijos komisariate praktiką, taip pat yra buvusi policijos rėmėja. Anot jos, gimtasis kraštas yra artimesnis širdžiai, tačiau Vilniuje ji mato aukštesnes karjeros galimybes, didesnes perspektyvas. Paklausta, ar ji įsitikinusi dėl savo pasirinkimo ir ar ateityje negalvoja keisti, persiorientuoti į kitą sritį, D. Pažereckaitė sako, kad tai yra jos svajonių profesija, o ateityje svajoja studijuoti ir magistrantūroje.
„Šiandien tikrai žinau tik viena, kad policijos palikti nenorėsiu“, – teigia D. Pažereckaitė.
„Pagalba žmonėms yra neatsiejama policijos darbo dalis, kiekvienas pareigūnas bando surasti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir stengiasi, jog šis asmuo atsakytų už padarytą nusikaltimą. Manau, dėl noro padėti, apsaugoti žmogų ir renkamės šį kelią“, – apie pareigūno pašaukimą kalba pašnekovė.
„Patrulio darbas galbūt labiau tinkamesnis vyrams, kadangi jie fiziškai stipresni, tačiau tyrėjo darbas reikalauja didelio atidumo, atsakingumo, kuriuo moterys labiau pasižymi už vyrus. Taip pat šis darbas reikalauja kruopštumo, komunikabilumo, moterys yra supratingesnės, todėl bendraujant su nukentėjusiomis, tyrėjoms yra lengviau palaikyti ryšį, jos tampa atviresnės apklausos metu“, – įsitikinusi pareigūnė.
Anot pašnekovės, gal moterys tam tikromis savybėmis dirbant tyrėjo darbą yra pranašesnės už vyrus, bet apskritai pareigūno darbas priklauso ne nuo lyties, o nuo paties žmogaus ir jo savybių. Ir pati pareigūnė kol kas mato save tik šioje srityje uoliai dirbančią, tobulėjančią, tarnaujančią žmonėms ir Tėvynei.
Kad taps pareigūne, 22-ejų metų Deira sako nuo vaikystės tikrai nesvajojusi, o šia profesija susidomėjo tik nuo devintos klasės, kai reikėjo pradėti galvoti, kuriuo keliu gyvenime sukti.
„Per mokykloje organizuotą „Karjeros dieną“ nesužavėjo nė viena pristatyta specialybė tol, kol nenuėjau į MRU Viešojo saugumo akademijos pristatymą. Tada pirmą kartą išgirdau apie teisės ir policijos veiklos studijų programą, kuri mane labai sudomino ir mintys apie policiją sukėlė tokius gerus jausmus, kad tikrai širdyje kažką pajaučiau, galbūt tai ir buvo tas pašaukimas teisėsaugos link“, – prisimena D. Pažereckaitė.
Tuomet devintokė apie tokios profesijos pasirinkimą pranešė tėvams, iš kurių, sako, dėl pasirinkto gyvenimo kelio visą laiką sulaukusi tik palaikymo. Gal ir nebūtų keista, kad tėvai palaiko ir pritaria savo vaikams, bet D. Pažereckaitės atvejis kitoks – tėvai turi nuosavą kavinę, kurioje „beveik užaugo“ ir pati pareigūnė. Kodėl neperėmė tėvų verslo – vienas iš dažniausių klausimų, kurių sulaukia D. Pažereckaitė. Juolab kad ir mokykloje ji lankė verslo pamokas, domėjosi verslu, bet visą laiką jautė, kad tai nėra jos pašaukimas.
„Suprantu, kad tėvų verslo perėmimas yra pareiga ir gerbiu tai, ką tėvai sukūrė per tiek metų, tačiau tvirtai žinau, kad tik darbas policijoje yra mano laimė, todėl pasirinkau eiti ne tėvų pėdomis. Džiaugiuosi, kad tėvai man neprieštaravo, o priešingai – palaikė ir skatino siekti savo tikslų“, – aiškina jaunoji pareigūnė.
D. Pažereckaitė sako net nesvarsčiusi, kad galėtų studijuoti kažką kitą ir baigusi mokyklą užpildė tik vieną prašymą į minėtas studijas. Visgi baigus studijas likimas nelėmė dirbti gimtajame mieste, nes ne visuose miestuose yra laisvų darbo vietų pareigūnams ir baigusieji būna nukreipiami į tuos komisariatus, kur reikia specialistų. Tačiau studijuodama pareigūnė kasmet atlikdavo Šakių rajono policijos komisariate praktiką, taip pat yra buvusi policijos rėmėja. Anot jos, gimtasis kraštas yra artimesnis širdžiai, tačiau Vilniuje ji mato aukštesnes karjeros galimybes, didesnes perspektyvas. Paklausta, ar ji įsitikinusi dėl savo pasirinkimo ir ar ateityje negalvoja keisti, persiorientuoti į kitą sritį, D. Pažereckaitė sako, kad tai yra jos svajonių profesija, o ateityje svajoja studijuoti ir magistrantūroje.
„Šiandien tikrai žinau tik viena, kad policijos palikti nenorėsiu“, – teigia D. Pažereckaitė.
„Pagalba žmonėms yra neatsiejama policijos darbo dalis, kiekvienas pareigūnas bando surasti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir stengiasi, jog šis asmuo atsakytų už padarytą nusikaltimą. Manau, dėl noro padėti, apsaugoti žmogų ir renkamės šį kelią“, – apie pareigūno pašaukimą kalba pašnekovė.
Arūnė iš Griškabūdžio:
