Kas būtų, jei jums mėnesiui užrištų akis ar pasodintų į neįgaliojo vežimėlį? Koks atrodytų miestas ir kaip pasikeistų eilinė kelionė į parduotuvę?

 

 

Į šiuos klausimus gali atsakyti neįgalieji, kuriems toks gyvenimas – kasdienybė. Sveikieji nepastebi menkučių kliūčių, kurios neįgaliesiems būna milžiniškos ir trukdo gyventi savarankiškai. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Šakių skyriaus pirmininkė Gintarė Kasperavičienė teigė, jog gavusi užduotį ištirti Šakiuose esančių prekybos centrų pritaikymą neįgaliesiems – neapsidžiaugė. „Bet pradėjus domėtis ir dirbti ta linkme pasidarė labai įdomu“,- pridūrė ji.

Kelionė į parduotuvę prasideda išriedėjus į gatvę. Ar neįgalusis gali šaligatviais savarankiškai nukeliauti iki jos? Saulius Rakauskas, Šakių rajono neįgaliųjų draugijos vadovas prisimena, kaip dar pernai lydimas korespondentų važinėjosi neįgaliojo vežimėliu po Šakius. Tuomet jis siekė parodyti, kad Šakių šaligatviais be lydinčio asmens neįgaliajam judėti neįmanoma. „Viskas buvo užfiksuota, tačiau taip ir liko nuotraukose. Realiai niekas nepasikeitė“,- apgailestavo S. Rakauskas.

Jis tvirtino, kad padėtis prie pačių prekybos centrų nėra tokia bloga. Tiesa, daugelio „Aibės“ parduotuvių viduje per mažai vietos manevravimui. „Į Šakių „Gulbelę“ apskritai sunku patekti“,- pastebėjo S. Rakauskas, todėl neįgalieji ją dažniausiai aplenkia. Jis teigė, jog pats paprastai perkasi „Maximoje“ arba „Iki“, nes šiuose prekybos centruose sudarytos geriausios sąlygos neįgaliesiems.

„Taip pat sudėtinga yra patekti ir į rūbų parduotuves, Šakių parapijos globos namų valgyklą „Svetainė“. Vis tik blogiausia, kad neįgaliesiems neina įvažiuoti į Šakių ligoninės konsultacijų skyrių“,- vardijo S. Rakauskas.

Šakių rajono filiale šiuo metu registruota 50 regėjimo negalią turinčių asmenų. G. Kasperavičienė Šakiuose vykdė apklausą, kurioje dalyvavo tie neįgalieji, kurie dar sugeba savarankiškai apsipirkti. Pasirodo, jie tikrai dažnai lankosi prekybos centruose. „70 proc. apklaustųjų juose perkasi kelis kartus per savaitę, 30 proc. - rečiau nei kartą per savaitę“,- pasakojo G. Kasperavičienė.

Šakių silpnaregiai teigė, kad geriausiai jaučiasi „Maximose“, visi kiti prekybos centrai tesurinko tik po 10 proc. jų simpatijų.

Ne per geriausiai buvo įvertintas ir prekybos centrų personalų elgesys. „30 proc. apklaustųjų darbuotojas vertino gerai, 50 proc. – patenkinamai, 20 proc. – blogai. Buvo pažymėta, kad personalo darbuotojos grubios ir nepaslaugios kai kuriose „Aibės“ parduotuvėse“,- pasakojo G. Kasperavičienė.

Silpnaregiai apklausoje atskleidė, kad dažniausi Šakių prekybos centruose pasitaikantys sunkumai yra prekių kainų, etikečių užrašai. „Silpnaregiams sunkumų kelia per smulkūs skaičiai ir raidės, per mažas kontrastas tarp simbolių, pernelyg sudėtingas šriftas, per aukštai sukeltos prekės. Žmonės būna nepatenkinti, kai kasininkė išmuša ne tą kainą, kuri buvo pažymėta prie prekės“,- aiškino G. Kasperavičienė.

Moteris teigė, jog su regėjimo neįgaliaisiais dirba jau ketvirti metai, bet tik šiemet dalyvaudama 20 val. trukmės mobilumo ir orientacijos mokymuose Vilniuje pirmą kartą realiai pajuto, kaip baisu ir sunku gyventi tamsoje. „Užrištomis akimis mokėmės judėti uždarose ir atvirose erdvėse, atpažinti daiktus, maisto produktus. Kelis kartus vos nenukritau nuo laiptų, o išėjusi į gatvę ir išgirdus miesto triukšmą, žmonių skubėjimą, chaotišką Vilniaus gyvenimą supratau daugybę dalykų, su kuriais susiduria regėjimo neįgalieji. Tikrai sunku tai suvokti, kol neprisilieti iš arčiau“,- kalbėjo G. Kasperavičienė.