Batsiuvius prisimename tik nulūžus bato kulniukui ar ištrūkus užtrauktukui. Vieni skubame pas juos, kiti į parduotuvę pirkti naujos avalynės. Batsiuvė Teresė Dovydaitienė šiandien išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet tikina, jog gyventojų be vienintelės batų taisyklos nepaliks.

V. Kudirkos gatvėje įsikūrusios batų taisyklos istorija prasidėjo apie 1960 metus,

kai čia iškilus dideliam pastatui įsikūrė daug buitines paslaugas teikiančių įmonių. Tuometinėje „Avalynės ateljė“ darbavosi apie 16 žmonių. Pas batsiuvį ir ateljė vadovą Algirdą Sakalauską prieš trisdešimtmetį ir atėjo iš Kidulių krašto kilusi T. Dovydaitienė pasimokyti batsiuvės amato: „Šešis mėnesius mokiausi įvairių batsiuvystės paslapčių. Visko būdavo – ir verkdavau, kai pirštą su yla įsidurdavau, reikėjo išmokti ir su gręžimo staklėmis tiksliai kulniuką pragręžti, ir prie klijų kvapo priprasti.“

Santvarkos ir laikas koregavo ir šios įmonės likimą: jau dešimt metų avalynės taisyklai vadovaujanti T. Dovydaitienė su atsidūsėjimu prisimena tuos laikus, kai taisyti batų ateidavo daug žmonių, kad net eilė nutįsdavo. Šiandien avalynės meistrė savo dirbtuvėje sulaukia ne itin daug klientų, nes žmonės nusidėvėjusius batus dažniau keičia kitais.

„Aš dar vaikystėje, būdama devynerių metų, pasiėmusi senelio batsiuvio koją, pati pasitaisydavau batus. Turėjau pašaukimą, todėl ir atėjau darbo ieškoti pas batsiuvį A. Sakalauską“, – pasakojo T. Dovydaitienė.

Užėjus į nedideles avalynės taisyklos patalpas suskamba virš durų kabantis skambutis, o prie langelio užsakymus priima penkiasdešimt ketverių metų ribą perkopusi batsiuvė Teresė. Pažvelgęs į taisomų batų lentyną, išvysti daugiau tuščių tarpų nei prikrauta avalynės, bet patalpose vis dar išlikęs tas pats specifinis odos kvapas. O štai užėjus į dar vieną nedidelę patalpą, atsiduri batsiuvės dirbtuvėse: čia kiekvienas įrenginys ar įrankis turi savo vietą ir paskirtį. Darbo stalai nukrauti dėžutėmis, kuriose sudėtos miniatiūrinės vinutės, išrikiuoti klijų flakonai, siūlų ritės, tvarkingai sudėliotos ylos bei plaktukai, o stalčiai pilni odos bei kaučiuko.

„Štai staklės, kuriomis apdailinu, nušveičiu batus, su siuvimo mašina lopus apsiuvu, įsiuvu batų užtrauktukus, o batą užsimovusi ant batsiuvio kojos, jau rankomis apsiuvu“, – rodo darbo įrankius batsiuvė.

Ji pasakojo, kad didelę dalį darbų atlieka rankomis, pavyzdžiui, sugedusio bato užtrauktuko pakeitimas užtrunka net pusę dienos: reikia jį išardyti, paklijuoti, laukti, kol klijai apdžius, galiausiai užtrauktuką įsiūti. Pasak pašnekovės, batsiuvės darbas ne iš lengvųjų – visą dieną tenka prasėdėti susilenkus ir prasikrapštyti. Jei kulniuką užkalsi nelygiai, batsiuvės žodžiais,  žmogus nepaeis, kryps koja į šoną, todėl viską reikia padaryti kuo tiksliau.

„O baisiausia, kad batsiuvystės amato neturiu kam perduoti. Jeigu aš susergu, batų taisyklą tenka uždaryti. Šios specialybės niekur nebemoko, greitai visai šitas amatas išnyks“, – liūdnas perspektyvas įžvelgia moteris.

Avalynės meistrė tikina, kad iš žmogaus batų gali pasakyti labai daug detalių apie patį jų šeimininką.

„Pagal tai, kaip sudėvėti batai, galiu pasakyti apie žmogaus finansinę padėtį, tvarkingas žmogus visada prižiūri savo batus ir taisyti atneša laiku. Energingo žmogaus batų priekis dažniausiai būna nuspardytas. Į vidų nunešioti batai byloja apie taupų žmogų, į išorę – apie išlaidų“, – kalbėjo moteris.

Batsiuvė pripažino, kad daugiau darbo turi rudenį ir žiemą. Vasarą klientų sulaukia mažiausiai, nes šiuo metų laiku gyventojai dėvi daugiausiai šlepetes, kurių taisyti neapsimoka.

Į vienintelę rajone, „buitiniu“ vadinamame pastate įsikūrusią batų taisyklą batus neša taisyti įvairių profesijų bei įvairaus amžiaus rajono gyventojai. T. Dovydaitienė pripažįsta, kad batai keitėsi kartu su laikmečiu: sovietiniais laikais batai buvo geros kokybės, vėliau užliejo kiniška ir iš Vakarų atvežta dėvėtų batų produkcija. Pastarąją taisyti vis dažniau atneša žmonės ir prašo batsiuvės iš jų ką nors padaryti.

„Jei už batus mokėjo 3–5 eurus, jie dažniausiai būna visiškai sudėvėti, tai medžiagos tokiems batams remontuoti kainuoja brangiau negu pirkinys. Tuomet sulaukiu ir klientų priekaištų“, – pasakojo T. Dovydaitienė.

Moteris atviravo, kad pasitaiko klientų, kurie neturi net už batų sutaisymą susimokėti, kiti derasi. Ji ir be atlygio yra taisiusi  žmonėms avalynę, o kaip užmokestį gavusi saldainį ar bandelę. Batsiuvė patikino, kad paslaugų kainos priklauso nuo avalynės nusidėvėjimo, už kulniuko pakalimą ji prašo nuo 5 eurų. T. Dovydaitienei tenka ieškoti medžiagų ir kitų priemonių, juk tų milimetrinio ilgio vinučių nenusipirksi kiekvienoje parduotuvėje.

Žvelgdama į ateitį avalynės taisyklos vadovė nebuvo linksma: būna dienų, kai uždirba keturis eurus, o reikia mokėti už patalpų nuomą, pabrango medžiagos, komunalinės paslaugos, klientų vis mažėja. Bet T. Dovydaitienė sako, kad jai šitas amatas jau į kraują įaugęs. Nors moteris skundėsi prasta sveikata, bet patikino, kad vis dar nenori palikti rajono gyventojų be šios paslaugos. Ar batų taisykla sulauks veiklos šešiasdešimtmečio, kuris būtų už kelerių metų, – parodys ateitis.