Praėjusį antradienį Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Šakių biuras rajono ūkininkus, žemės ūkio specialistus pakvietė susitikti su dr. Virginijumi Feiza, kuris pristatė dirvožemio naudojimo aktualijas.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Dirvožemio ir augalininkystės skyriaus vedėjas V.Feiza pranešimą pradėjo demonstruodamas 1914 m. nuotrauką, kurioje laukai nukloti akmenimis. Jis teiravosi žemdirbių, ar dar turi kas tokių laukų. Anot V.Feizos, žemdirbiams reikėjo įdėti daug darbo, kad tokių dirvų neliktų. Svečias palygino ir šiandieninį augalų derlingumą su 1906–1910 metų. Tais metais žieminių kviečių derėjo vos po toną iš hektaro. Šiandien derlingumas išaugo daugiau nei penkis kartus, kai kuriuose ūkiuose iš hektaro prikuliama 8–10 tonų.

„Kai kalbame apie dirvožemį, turim paminėti ir kitas bėdas – pirmiausia sėjomainos nesilaikymas. Dirvožemį aliname augindami vien tik javus, todėl Europos Sąjunga skiria žalinimo programas, kad žemdirbiai praplėstų sėjomainą“, – kalbėjo V.Feiza.

Jis atkreipė dėmesį, kad vis dažniau dirvos paviršiuje susiformuojanti pluta taip pat signalizuoja, kad žemėje trūksta organinės medžiagos. Vienas iš būdų padidinti jos kiekį dirvoje - įterpti šiaudus.

Mokslininkas taip pat kalbėjo, kad, esant tokiai klimato kaitai, vanduo dirvožemyje bus brangesnis negu trąša, o dirvožemio vandens taupymas bus svarbus ypač pavasarį. V.Feiza tvirtino, kad tiesioginės sėjos taikymas drėgmės tausojimą lemia tik viršutiniame (5–10 cm) dirvožemio sluoksnyje ir tik 2–4 savaites po sėjos.

„Jeigu dirvožemyje nėra vandens, o augalas auga nors ant ir trąšų krūvos, jisai badauja. Klimatas sausėja, aš manau, kad maisto medžiagų kaupimasis tik viršutiniame dirvožemio sluoksnyje nėra pranašumas žemdirbystėje“, – aiškino V.Feiza.

Svečias demonstruodamas skaidrę, kurioje vandeniu apsemti laukai, vėl teiravosi, ar mūsų krašte tokių laukų dar pasitaiko. Anot mokslininko, gali būti kalta melioracija, bet dažniausiai vanduo telkšo dėl suspaustos dirvos, kai žemės ūkio mašinos pravažiuodamos dirvos paviršiumi suslegia ne tik dirvos paviršių, bet ir giluminius poariminius sluoksnius. Vienas iš prarastų dirvožemio savybių atstatymo būdų yra mechaninis dirvos purenimas arba biologinės priemonės – reikia sėti daugiametes žoles, tokias kaip liucerna.

„Dažnai žemdirbiai klausia, kada reikėtų pradėti ruošti dirvą sėjai? Tai priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties. Paprastas būdas patkrinti – paimti saują žemės, suspausti, paleisti. Jeigu subyra, vadinasi, dirbti tinkama. Jei nesubyra – yra per šlapia, o jei suspausti neina – jau perdžiūvusi“, – paprastai paaiškino V.Feiza.

V.Feiza pasakojo, kad mūsų dirvožemiai, palyginus su Vokietijos, yra daug biednesni, todėl ūkininkams patarė jais labiau rūpintis. Anot mokslininko, 1928 m. Lietuvoje humusingas dirvožemio sluoksnis buvo 15 cm, o 1990 m. jis siekė 25–35 cm.

„Ar neariant dirvų, o tik taikant beariminį žemės dirbimą, humusingasis sluoksnis neatiteks vėl motinai gamtai?“ – retoriniu klausimu baigė pranešimą V. Feiza.